Be abejo, kai tikrą mamą ar tėvą šeimoje pakeičia svetimas žmogus, be problemų neapsieinama.
Spąstai patėviui
Patėvio santykiai su podukromis ir posūniais pasakose aptarinėjami rečiau, vis dėlto visuomenės nuostata, pasiekusi mus iš giliausios senovės, akivaizdi: tiek patėvis, tiek pamotė – ne draugai, o priešai. Ar iš tiesų taip yra?
Ne taip lengva rasti vyrą, kurio gyvenimo tikslas – tapti tėvu. Tas, kuris juo vis dėlto tampa, paprastai turi visai kitokių tikslų, kurių svarbiausias, idealiu atveju – susieti savo likimą su moterimi, kurią jis pasirinko savo gyvenimo palydove. Vaikai tampa tik šios sąjungos priedu. O jei vaikas – dar iš ankstesnės santuokos, apskritai tampa veikiau meilės ryšių kliūtimi. Viskas lyg ir gerai, jei „kliūtis“ bent jau nestoja skersai kelio. Deja, iš patirties matyti kas kita – patėvį pats vaikas dažnai vertina kaip nekviestą svečią namuose, taigi ne itin dažnai rodo norą ir iniciatyvą draugauti su mamos išrinktuoju.
Vaiko savivokai daug įtakos turi kitų šeimos narių vertinimas, visų pirma – tėvai. Santykiams su jais vaikas itin jautrus, tarsi sugeria į save jų požiūrį, perleidžia jį per save ir jaučiasi toks, kokį jį mato suaugusieji – mylimas, globojamas arba nepageidaujamas, nereikalingas. Tėvų meilė dovanoja vaikui dvasios ramybę, įkvepia pasitikėjimo savimi. Jei suaugusieji jį atstumia, harmonijos nebelieka, vaikas nustoja tikėti savimi ir pasauliu, ima jaustis it nereikalingas šeimos narys – ne tik niekam neteikiantis džiaugsmo, bet net kliudantis.
Į šeimą, kurioje jau auga vaikas, ateidamas vyras paprastai būna nusiteikęs optimistiškai. Jis jaučiasi galįs sutvarkyti santykius su vaiku. Jei tik tas vaikas bus nusiteikęs geranoriškai. Tačiau naująjį tėtį dauguma vaikų pasitinka įtariai, o kartais ir nepalankiai. Patėvis, aišku, į tai taip pat reaguoja priešiškumu, todėl kyla didelis pavojus, kad įsisuks abipusių nuoskaudų ir nepasitenkinimo kupinas užburtas ratas.
Iš kur atsiranda vaiko nepalankumas? Kodėl naujasis tėtis jam neatrodo nei mielas, nei geranoriškas? Tokią reakciją galima pavadinti tam tikra prasme natūralia, nes psichologai tai vadina vaiko gynybine pozicija (aktyvia ar pasyvia – priklauso nuo mažylio temperamento). Patėvis dažniausiai atsiranda nors ir ne pačiu lengviausiu, bet savotiškai stabiliu gyvenimo momentu. Susitaikęs su mintimi, kad tėtis nebegyvena namuose, vaikas išmoksta jaustis daugmaž saugiai, svarbiausias šeimos žmogus tampa mama. Ir štai ateina naujas – pašalinis, svetimas! – žmogus ir pasikėsina į bendravimo su mama harmoniją. Patėvis suvokiamas kaip mamos meilę atimantis nepageidaujamas konkurentas.
Dar blogiau, jei vaikas anksčiau noriai bendravo su tėvu, o po skyrybų ėmė jį idealizuoti. Jei tėtis kartkartėmis sušmėžuoja vaiko akiratyje, apipila jį brangiomis dovanomis ar kitais būdais sukelia teigiamų emocijų, lygindamas jį su patėviu vaikas nusiteikia ne pastarojo naudai. Taigi atsisako pripažinti, net jei patėvis nusiteikęs palankiai.
Padėtį sunkinti gali ir tai, kad nederamas vaiko elgesys nesusilaukia atitinkamos reakcijos. Norėdamas sutarti su mažuoju patėvis imasi ne pedagoginių gudrybių, o pataikavimo, nuolaidžiavimo arba pradeda mylimos moters atžalą ignoruoti. Taigi podukros ar posūnio kaprizai ir šunybės lieka nenubausti. Trumpam. Nuoskauda patėvio širdyje kaupiasi, kol galiausiai prasiveržia audringa reakcija. Ir tai tarsi patvirtina vaiko nuogąstavimus: akivaizdu – jis blogas. Iš čia – klasikinis kaltinimas: „Neturi teisės! Tu man – ne tėvas!“
Tiesa, esama ir tokių pavyzdžių, kai patėviui vis dėlto pavyksta užmegzti draugiškus ir artimus santykius su mažaisiais šeimos nariais. Ir nors kiekvienas atvejis individualus, psichologai vis dėlto pateikia patėviams keletą bendrų rekomendacijų, kurios padeda užbėgti galimiems nesklandumams už akių ir efektyviai spręsti kilusias problemas.
Atmintinė patėviui
* Atsiminkite, kad beveik visos moterys savo vaikus vertina kaip save. Todėl jei aiškiai rodysite savo neprielankumą mylimos moters vaikams, judviejų santykiai taip pat nebus geri. Tad net jei kol kas nepajutote meilės savo moters vaikams – bent jau stenkitės neparodyti nepasitenkinimo.
* Priešiško vaiko nusiteikimo nepriimkite asmeniškai. Jo neigiama reakcija nukreipta ne būtent į jus, o apskritai į bet kokį žmogų, kuris galėtų būti jūsų vietoje. Pasistenkite įrodyti, kad jei jau šioje vietoje atsidūrėte jūs – tai ne pats blogiausias variantas.
* Nepuoselėkite iliuzijų, kad vaikas tučtuojau jus pamils. Taip nutinka itin retai. Paprastai prisireikia daug laiko santykiams užmegzti. Būkite kantrus ir pakantus. Juk jūs turite daugiau gyvenimo patirties ir išminties.
* Nesitikėkite, kad jis iš karto pavadins jus tėčiu. Tam vaikui prireiks perlipti vidinį barjerą. Todėl neskubinkite įvykių.
* Neignoruokite netinkamo vaiko elgesio. Ribotas griežtumas – būtina reakcija. Be to, vaikas niekada negerbs žmogaus, kuris negeba laikytis žodžio ar užtikrinti tam tikros tvarkos. Būkite reiklus, bet teisingas. Kai reikia – griežtas, bet ne piktas.
* Ne veltui sakoma: „Geriausia, ką dėl vaiko gali padaryti jo tėvas – mylėti jo motiną. Patėviui tai galioja net labiau. Neslėpkite nuo vaiko, kad mylite jam brangiausią ir svarbiausią žmogų – mamą. Ir čia jūs – ne konkurentai, o sąjungininkai.
Patarimai mamai
* Susitaikykite, kad vyras jus myli labiau nei jūsų vaikus. Meilės negalima reikalauti. Juk ir jus pamilo ne todėl, kad to reikalavote. Jei jis ateityje pamils ir jūsų vaikus – tai taip pat nutiks savaime.
* Venkite lyginti patėvį su tikruoju vaikų tėvu. Net jei jums atrodo, kad naujasis tėtis akivaizdžiai geresnis, vaikas turi savą atskaitos sistemą, tad jūsų įrodinėjimai gali susilaukti atvirkščio rezultato.
* Savo elgesiu leiskite vaikui suprasti, kad naujas žmogus šeimoje tikrai neatims nei jūsų meilės, nei dėmesio.
* Jei vaikas pykstasi su patėviu, stenkitės nepalaikyti nė vienos pusės. Juk ir vienas, ir kitas savaip teisus. Nors tai ir nelengva, prisiimkite ne baudžiančiosios, o taikančiosios vaidmenį.
* Paraginkite vyrą daugiau dėmesio skirti tai veiklai, kurioje galėtų dalyvauti visi šeimos nariai. Santykiai gerinami ne tik apie juos kalbant, bet ir užsiėmus visiems įdomia bendra veikla.
* Po kruopelę kurkite naujas šeimos tradicijas ir ritualus. Jų jungiamoji galia itin stipri.
O jei piktoji pamotė – jūs?
Iš mokslinių tyrimų matyti, kad šeimose, kur moteris tampa pamote, sunkiausia būna... pačiai pamotei. Šios moterys ateina į jau susiformavusią šeimą, kai kurios dar neturėdamos savo vaikų. Ir bando ne tik pritapti, bet ir sukurti šeimą, kurioje vyrautų tarpusavio supratimas ir harmonija. Kartais būna (nors, žinoma, toli gražu ne visada), kad pamotė tampa tuo vieninteliu žmogumi, kuris stengiasi pasirūpinti visų šeimos narių gerove, kasdieniu patogumu ir laisvalaikiu. Deja, dažnai tai, ką ji daro, ir vyras, ir įvaikiai vertina kaip savaime suprantamą dalyką. Situacija tampa dar sunkesnė, jei tikroji vaikų mama stengiasi visą šeimą nuteikti priešiškai. Ką daryti?
Veikite neskubėdama. Nepamirškite, kad ir kaip neteisingai jūsų atžvilgiu elgtųsi vaikas, jis nusiteikęs ne tiek prieš jus, kiek apskritai prieš naują žmogų šeimoje. Jei iš karto mėginsite jam parodyti savo rūpestingumą, jis gali nuo jūsų dar labiau atsiriboti. Nebijokite kurį laiką tiesiog plaukti pasroviui – kartais iš tiesų būtent laikas viską sudėlioja į savas vietas.
Gerbkite tikrąją motiną. Net jei esate įsitikinusi, kad vaiko motina – neatsakinga ir nieko verta, privalote suprasti, kad vis dėlto ji – tikroji mama. O vaikai savo mamas dažniausiai myli besąlygiškai. Todėl elkitės atsakingai ir kai kuriuos klausimus, bent jau iš mandagumo, derinkite su vaiko mama – pavyzdžiui, jei sugalvojote, kad jūsų podukrai reikėtų pradurti ausis ir įverti auskariukus.
Palaikykite vyrą. Yra daugybė būdų dalyvauti įvaikio gyvenime liekant antrame plane. Nepamirškite, kad dar iki jums ateinant į šeimą, jis jau auklėjo vaikus, taigi turi savų metodų, kurių jūs negalite pakeisti ar atšaukti.
Skirkite dėmesio savo poreikiams. Jei labai nusiminėte, nusivylėte – leiskite sau atsigauti. Nesistenkite bet kokiomis sąlygomis pagerinti santykių, jei atgal negaunate nieko. Tai nereiškia, kad turėtumėte atsiriboti nuo šeimos, tačiau šiek tiek atsitraukti nuo konfliktų, nedalyvauti juose – kaip tik tai, ko jums reikia. Jei susikoncentruosite į tai, kas teikia laimės, turėsite daugiau jėgų įveikti sunkią situaciją. Imkitės ko nors malonaus: užsirašyktie į kursus, sportuokite, skaitykite, eikite į kiną. Darykite tai, kas jus džiugina, ir ginkite šalin kaltės jausmą.
Neskubėkite perimti pareigų iš tėvo. Daugelyje šeimų natūralu, kad vaikų vizitais pas gydytoją, jų apranga, būreliais rūpinasi mama. Jei šeima kurį laiką gyveno be mamos, šias pareigas perima tėvas. Ir štai atsiradote jūs. Neskubėkite besąlygiškai visko užsiversti ant savo pečių. Leiskite ir toliau tėčiui rūpintis tuo, kuo jis rūpindavosi, į pagalbą skubėkite tik tada, kai jūsų paprašys.
Idealių vaikų nebūna. Nesitikėkite, kad posūnis ar podukra bus tobulas vaikas. Neretai pamotė susikremta dėl blogo vaiko elgesio ir dėl to ima kaltinti save. Jei neturite savo vaikų ir praktikos auklėti mažylius, labai tikėtina, kad iki šiol gyvenate iliuzijų pasaulyje ir turite tvirtą nuomonę, kaip turėtų elgtis vaikas. Deja, kiekvienas vaikas turi savo charakterį, net geriausiai išauklėti mažieji kartais priverčia savo tėvus raudonuoti. Juolab tai būdinga vaikams, augantiems nepilnose, probleminėse šeimose. Todėl maksimaliai stenkitės priimti vaiką tokį, koks jis yra, o jei jo elgesys jums atrodo nepriimtinas – koreguokite jį palengva ir subtiliai.
Liūdesys – natūralu. Jei ištekėjote pirmą kartą ir atėjote į jau susiformavusią šeimą, liūdėti – labai natūralu. Moteris gali tikėtis, kad vyras jos nelygins su buvusiosiomis, tačiau šiuo atveju ta „buvusioji“ – visa šeima. Jei ne vyras, tai vaikai vis tiek neišvengiamai lygins, koks gyvenimas buvo tada, kai buvo mama, ir kaip jis teka dabar. Ne visada dabartinio gyvenimo privalumai nusvers buvusiojo prisiminimus. Todėl tiesiog priimkite tai kaip faktą – ši šeima turi savo praeitį, bet su jumis – jos ateitis.
