Paprastai miestai yra labai sunkus taikinys okupacinėms pajėgoms, juos šturmuoti sudėtinga dėl už kiekvieno kampo kylančio pavojaus. Tačiau besiginantieji irgi turi nemiegoti, nes neparuošus namų darbų okupantai gali pasinaudoti saugumo spragomis.
Susitvarkyti su diversantais
Kaip pasakoja Ukrainoje karo metu jau penktą kartą apsilankęs P. Saudargas, pirmasis ukrainiečių patarimas bet kokiai šaliai, kuriai gali grėsti įsiveržimas, dar prieš karą susitvarkyti su diversantais. O diversantai yra dviejų rūšių – vidiniai kolaborantai, kurie gyvena šalyje nuolatos, ir išoriniai, kurie eina per sieną tik prasidėjus karui – tai gali būti ir civiliais rūpas persirengę specialiai parengti kariai ar saugumiečiai.
„Ką jie daro? Jie markiruoja pastatus, žymi specialiais elektroniniais žymekliais, tuos kuriuos reikia atakuoti, bombarduoti, kad matytų aviacija. Aišku, diversantų užduotys gali būti skirtingos lygio – nuo signalo aviacijai iki žmonių butų sužymėjimo, kai jau vėliau okupacinės pajėgos įsiverš, kad kažką sulaikytų ar panašiai. Tokių diversantų Ukrainoje buvo, tai čia turi veikti kontržvalgyba, saugumas, kad juos gaudytų, kol jie nepradėjo savo juodo darbo. Tai ženklas mūsų saugumo struktūroms, kad labai svarbu susitvarkyti su tokiais žmonėmis iš anksto, jog nebūtų veiklos užnugaryje, ypač jeigu yra konvencinės atakos ar okupacijos grėsmė“, – pasakoja P. Saudargas.
Įrengti kliūtis šarvuotai technikai
Kitas svarbus dalykas yra lėtinti priešo šarvuotos technikos judėjimą ir, kur tik įmanoma, įrengti kliūtis, užtvarus, kurie sulėtintų transporto priemonių judėjimo greitį. Tai gali būti vadinamieji serpantinai, kai kelias blokuojamas taip, kad transporto priemonei tektų sukinėtis, gali būti tranšėjos, grioviai arba užtvarai iš bet ko – akmenų, medžio, gelžbetoninių konstrukcijų.
Pagrindinis tokių užtvarų tikslas yra sulėtinti šarvuotos priešo technikos judėjimą, nes į lėtai važiuojančią priemonę lengviau pataikyti, mažesnis psichologinis krūvis, ypač jeigu naudojami pėstininkų nešiojamieji prieštankiniai ginklai.
„Mes jau penktą kartą važiavome į Ukrainą karo metu, pervažiavome tikrai plačiai, lankėme Dniprą, Odesą, Mykolajivą, nekalbant apie Vakarų Ukrainą, o dabar vykome iki Charkivo, Iziumo. Tai tu važiuoji per šalį ir matai, kad visos centrinės arterijos, visos sankryžos, viskas tiesiog perkasta, visur įtvirtinimai, nors ten gali nebūti jokio fronto. Tai daroma tam, kad būtų sulėtinamas transporto priemonių greitis. Tai labai svarbu pasitinkant priešo techniką ir ją stabdant“, – aiškino parlamentaras, kuris ir pats priklauso Šaulių sąjungai.
Pasak P. Saudargo, tankai gali važiuoti keliu ir 60 kilometrų per valandą greičiu, o pataikyti į tokiu greičiu važiuojančią kovinę transporto priemonę prieštankiniu rankiniu ginklu yra sudėtinga tiek techniškai, tiek psichologiškai. Kai greitis lėtesnis, viskas kitaip.
„Antrą karo savaitę buvome Vakarų Ukrainoje ir vykome į Baltarusijos pusę, sienos link. Ukrainiečiai laukė puolimo iš Baltarusijos pusės toje vietoje. Ir tu matai, kaip paruoštas kelias. Ukrainiečiai sakė, kad ten buvo vienintelis kelias, kuriuo priešas toje vietovėje galėjo atvažiuoti. Kitur pelkėta vietovė. Ir kas ten padaryta? Ruožais iškirsti medžiai pakelėse, kai kuriose vietose tuščia. Jei šarvuota technika atvažiuos, o į ją iš kažkokio miškelio, iš už kalvelės ukrainiečių pajėgos gali atakuoti, nes matys. Kita vertus, visur prirengta įvairaus lygio blokpostų, kurie ne tiek skirti tikrinti pravažiuojančias mašinas, kiek lėtinti priešo techniką. Taip pat įrengti serpantinai – prikrauta medžių, geležinių vamzdžių, gelžbetoninių blokų pristatyta. Ką spėjo, tas padaryta. Reiškia technika turės stabtelti, išsisukti, gal strigs, gal kažką bus galima toje vietoje padegti ir su paprastu Molotovo kokteiliu“, – sako politikas.
Įsiveržimas į Charkivą ir priešo neutralizavimas
P. Saudargas pasakoja iš ukrainiečių išgirdęs, kaip anksčiau paminėti užtvarų ir kliūčių įrengimai gali turėti tiesioginės įtakos mūšio baigčiai. Tai puikiausiai liudija Charkivo šturmas, kai į miesto vidų prasiveržė kelios ratinės rusų desanto mašinos, pilnos gerai parengtų desantininkų ir sprogmenų. Jie turėjo padalinti miestą į dvi dalis.
„Bet kas atsitiko? Tankai, kurie turėjo juos paremti, įstrigo, nes bandė apvažiuoti sugriautus tiltus ir inžinerinius įtvirtinimus, todėl per kelius nepravažiavo. Todėl važiavo aplinkui ir užklimpo, nes buvo netikėtai atšilusi žemė pagal tą mėnesį. Taigi jie užvėlavo, kažkam gal baigėsi kuras ir tie labai gerai paruošti rusų desantininkai negavo paramos, įstrigo mieste, užsibarikadavo mokykloje“, – pasakoja P. Saudargas.
„Mums parodė tą mokyklą – visa sudaužyta, išvarpyta, ten vyko mūšis. Ir juos sutvarkė. Su jais iš ukrainiečių pusės kovojo antiteroristinis specialios paskirties policijos padalinys. Lietuvoje atitikmuo būtų mūsų „Aras“. Ukrainiečiai pasakojo, kad iš rusų desantininkų nepasidavė nė vienas, visi žuvo, buvo labai pavojingi ir rimti kariai. Kai toji mokykla buvo padegta, jie šokinėjo lauk per langus su dujokaukėmis iš degančio pastato su automatais rankose ir šaudydami. Tai žmonės, kurie būtų savo juodą darbą padarę, tik jie negavo paramos, įstrigo ir juos ten pribaigė“, – sako parlamentaras.
Anot jo, paskui miestą ėmė ginti Ukrainos karinės pajėgos, teritoriniai gynybos padaliniai, bet pirminis rusų planas neišdegė ir tai palengvino situaciją pačiame mieste.
„Tai tokia pamoka. Daug kur buvo į miestą įvažiavusi šarvuota technika, bet mieste labai sunku kovoti. Ukrainiečiai sako, kad galite nesibaiminti to, kai pirmieji padaliniai su šarvuota technika įsiveržia į miestą, nes mieste labai sunku kovoti, tai nėra atvira teritorija, kur gali kad ir su tanku atsišaudyti į techniką stabdančius žmones su prieštankiniais ginklais. O jei tai yra miestas, jie nežino, iš kurio kampo gaus iš prieštankinio ginklo. Tai juos galima ten sutvarkyti. Bet, aišku, negali įsileisti visų okupacinių pajėgų, nes tada bus Buča, Borodianka, bus Irpinė ir Iziumas. Šito negalima leisti“, – mano parlamentaras.
Darbas su savanoriais
P. Saudargas sako iš ukrainiečių labai aiškiai išgirdęs, kad savanorių būrimas miesto gynybai yra esminės svarbos, nes karinės pajėgos dažnai turi kitų uždavinių. Kai prasidėjo Ukrainos puolimas iš Šiaurės, Rytų ir Pietų, karinės pajėgos turėjo daug uždavinių vienu metu, todėl negalėjo ginti konkrečiai Charkivo.
„Charkivą iš esmės apgynė savanoriai. Savanoriai greitai rašėsi, čiupo ginklus ir suformavo tuos savanoriškus batalionus, kurie realiai kovojo su priešu“, – teigia pašnekovas.
„Iš karo Ukrainoje matome, kad vienas pagrindinių aspektų, ką mes turime išmokti, kad turi kovoti visa valstybė, visa visuomenė, visa tauta. Tik taip galima laimėti, tai rezervas, kurį privalu išnaudoti. Man atrodo, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau supratimo, niekas nebesako, kad nereikia šaulių, krašto apsaugos savanorių, užtenka tik profesionalios kariuomenės“, – svarsto P. Saudargas.
Anot parlamentaro, Lietuvoje norint tinkamai pasiruošti kovai su priešu integruojant savanorius reikia trijų dalykų. Pirmiausia, būtina parengti įstatymus, kurie aiškiai apibrėžia, kas kam pavaldus, kaip viskas organizuojama, kas už ką atsako, kaip valstybė žvelgia į savanorius, ar suteikia socialines garantijas ir taip toliau. Pavyzdžiui, Ukrainoje kai kurie savanorių padaliniai veikia tiesiog remdamiesi Konstitucijos nuostata, kuri leidžia piliečiams ginti valstybę ginkluoto užpuolimo atveju.
Antras dalykas, savanorių mokymai. „Tą mes turime daryti nuosekliai – per Šaulių sąjungą, Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Tą mes jau darome, tik reikia apsisukimus didinti. Pas mus daug kas jau yra, bet reikia didinti apsisukimus, o tam reikia finansavimo. Šaulių sąjungos finansavimas didės kartais, tada jau bus galima steigti šaulių mokymo centrus, samdyti instruktorius. Nors mes daug ką turime, bet turime mažu masteliu, o tai problema“, – teigia P. Saudargas.
Trečia, kariuomenė, krašto apsaugos savanoriai ir koviniai šauliai turi namuose laikyti A kategorijos ginklus. Šiuo metu Lietuvoje visi šie asmenys turi teisę namuose turėtų kovai tinkamą ginklą, bet kol kas labai sunku juos įsigyti.
„Įsigyti dar nelabai yra kur, labai sudėtingos procedūros, todėl mes tvarkome, kad Lietuvoje atsidarytų rinka. Nes jeigu aš turiu teisę pirkti, man turi turėti teisę kas nors parduoti. Vidaus reikalų ministerija jau tvarko įstatymą. Kai tai sutvarkysime, mes galėsime apginkluoti tuos, kurie nori ar žada priešintis. Būsime kaip Šveicarija, kur visi laiko po sofa ginklus“, – svarstė P. Saudargas.
Pasak politiko, geriau kautis tinkančius ir tam pasirengusius žmones apginkluoti iš anksto, nes, kaip rodo Ukrainos atvejis, kai užpuola priešas ir tenka dalinti ginklus į kairę ir į dešinę, tai dalis jų prapuola netinkamose rankose, apskaita nėra tiksli.
„Ukrainoje gatvėje realiai dalino ginklus į kairę ir į dešinę, nes reikėjo staigiai ginti miestus. Apmokymai buvo kelių dienų, savaitės ar kelių valandų. Pabėgiojo su mediniais automatais ir gavo tikrą. Ukrainiečiai sako, kad čia buvo problema, jie teigia, kad tą padaryti reikia iki karo“, – pamena parlamentaras.
„Geriau, kol turime laiko, išdalinti ginklus įmanomai efektyviausiu būdu. Mes ruošiame bazę, kad tą būtų galima padaryti iš anksto, kad nereiktų paskutinę naktį apginkluoti. Nes jeigu tą darysime paskutinę naktį, tai prie geriausių norų procesas nebus sklandus“, – pridūrė P. Saudargas.
Žmonės be informacijos panikuoja
Ukrainiečiai iš savo patirties atkreipė dėmesį ir į kitas smulkesnes pamokas, kurias patyrė savo kailiu. Pavyzdžiui, rusai yra įvaldę ryšių blokavimą, todėl priartėjus karinėms pajėgoms arčiau, ryšys bus blokuotas: nebus interneto, nebus mobilaus ryšio. Tai lemia, kad reikia turėti aiškią sistemą, kaip miestą ar kitą vietovę ginantys savanorių padalinukai bendraus tarpusavyje. Paprasčiausias būdas yra apsirūpinti iš anksto racijomis. Karinės pajėgos paprastai būna tuo aprūpintos, to paties reiktų ir savanoriams.
Jeigu to nėra, reikia galvoti apie alternatyvius planus, kaip perduodama informacija kritiniu atveju, kaip susiburiama į vieną vienetą. „Tam reikia pratybų, bet ukrainiečiai su tuo susidūrė“, – sako P. Saudargas.
„Dar vienas aspektas, kad visuomenė, neturėdama informacijos, puola į paniką. Kai išjungiamas internetas, televizija, visuomenėje kyla didelė panika, todėl reikia galvoti, kaip laiku informuoti žmones, aiškiai sudėlioti planus. Galbūt gali pasitarnauti radijas, galbūt informaciniai lapeliai. Likusi legitimi valdžia turi galvoti ne tik, kaip atremti priešo pajėgas, bet ir kaip komunikuoti su savo žmonėmis“, – pažymi politikas.
Net jei karas, šiukšles reikia vežti
Šalia visų šių dalykų vietos valdžia turi numatyti aiškius evakuacijos planus, nes paprastai pagrindinės arterijos, gatvės, keliai užsikemša. Reikia turėti pakankamai oro pavojaus slėptuvių, o oro pavojaus sirenos turi būti išbandytos iš anksto, nes ukrainiečiai, pavyzdžiui, susidūrė, kad sirenos buvo pernelyg tylios, ne visur girdimos.
„Mes Lietuvoje tą diskusiją dėl slėptuvių turėjome, sujudimas šiek tiek yra, viską bandoma sužiūrėti, suskaičiuoti, galbūt įrengti iš naujo. Bet kokiu atveju bent minimali informacija „Eikite į rūsį“ jau yra geriau nei nedaryti nieko. Tikimybė išgyventi rūsyje yra didesnė nei kad jei žmogus bus penktame aukšte ir gers kavą virtuvėje, nes gali gauti artilerijos. Žmonės turi būti informuoti, kaip elgtis“, – pastebi politikas.
Galiausiai, puolamame mieste vis tiek reikia rūpintis tais pačiais dalykais, kaip ir paprastame gyvenime: vandens, elektros, šilumos tiekimu, jei tai šaltasis metų laikas, taip pat medicinos paslaugomis ir netgi šiukšlių išvežimu, nes to nepadarius mieste ims plisti ligos.
„Charkivo meras pasakojo, jog daugelis galvojo, kad atliekų išvežimas nėra svarbu, bet, pasirodo, tai svarbu. Miestas turi galvoti, ar turės pakankamai technikos, kad atliekų išvežimas nesutriktų. Jis sako, savaitė ir viskas, darosi humanitarinė katastrofa, nes plinta užkratai, užsiteršia vanduo, šiukšlės kaupiasi ir daugiau kaip savaitę negalima laukti“, – sako parlamentaras.
