Upinių ungurių šeimoje yra penkios rūšys, paplitusios įvairiuose pasaulio žemynuose ir jų pakrančių gėlavandeniuose baseinuose. Manoma, kad upiniai unguriai kilo iš jūrinių, pastaruoju metu ichtiologų priskirtų atskirai šeimai.
Lietuvos vandenyse dažniausiai galima pamatyti upinių, arba paprastųjų, ungurių. Upiniai unguriai, kaip ir kitų rūšių unguriai, neršti iš gėlųjų vandenų plaukia į Sargaso jūrą. Nesimaitindami jie įveikia tūkstančius kilometrų. Po neršto išsekę reproduktoriai žūva, o iš jų ikrų išsiritusias panašias į karklo lapus lervutes Atlanto golfo srovė atneša prie Europos žemyno šelfo. Čia lervutės tampa stikliniais degtuko dydžio, 0,15–0,20 g svorio stikliniais unguriukais. Pastarieji pavasarį jau aktyviai migruoja į mažo druskingumo jūrų įlankas, upių žemupius, ežerus ir kitus vandenis.
Galima išskirti tris svarbiausius ungurininkystės raidos, išteklių eksploatacijos ir gausinimo biotechnologijos etapus. Pirmajame etape, užsitęsusiame iki XIX a. pabaigos, žmogus naudojosi tuo, ką jam dovanojo gamta. Tada unguriai būdavo gaudomi natūraliuose vandenyse, o laimikių dydį labiausiai lėmė žvejybos priemonių techninio išsivystymo lygis. Be to, šiame etape į Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Viduržemio jūros upių žiotis pavasarį suplūstantys stikliniai unguriukai masiškai būdavo gaudomi konservams gaminti, kiaulėms šerti, daržams tręšti ir techniniams reikalams. Grobuoniškas šio nuostabaus turto naikinimas sumažėjo nuo praėjusio šimtmečio vidurio – antrajame ungurininkystės raidos etape. Pagal mokslo rekomendacijas rimčiau unguriukų apsauga, introdukcija ir jų eksportu į toliau nuo jūros esančius gėlavandenius vandens telkinius susidomėta tik XX a. gale, bet ypač aktyviai domimasi dabar, išsekus ištekliams.
Vilniaus universiteto doc. Augustino Mačionio žiniomis, pirmieji stiklinių unguriukų įžuvinimo darbai Lietuvoje atlikti Vilnijos krašto ežeruose. Čia 1928–1938 m. Lenkijos žuvininkai iš Anglijos per Vokietiją importavo 3,2 mln. individų, iš kurių iki 2–3 kg užaugusių pavienių ungurių žvejai pagaudavo ir 1956 m.
Nauja Lietuvos ežerų įžuvinimo banga iš užsienio firmų už valiutą importuotais unguriukais prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo.Vykdant strateginę gėlųjų vandenų įžuvininmo programą, iki 1978 m. į Lietuvos ežerus, kitus vandenis, Kauno marias buvo išleista apie 28 mln. stiklinių unguriukų.
Tačiau praėjus tik dešimčiai metų nuo tada, kai buvo nutrauktas Lietuvos ežerų įžuvinimas unguriukais (galbūt ir todėl, kad mažiau unguriukų įplaukdavo iš Baltijos jūros), verslinio dydžio ir amžiaus ungurių ištekliai Kuršių marių baseine ėmė gana smarkiai nykti ir XXI a. pradžioje jų katastrofiškai sumažėjo. Sunykusių ungurių išteklių atkūrimu gėluosiuose Lietuvos vandenyse vėl susirūpinta tik po užsitęsusios pertraukos.
Remiantis faktinių duomenų analize ir moksline jų interpretacija, dabartinę ungurių išteklių būklę Kuršių mariose reikėtų vertinti kaip itin prastą ir skubiai taisytiną. Lietuvos vandenyse įveisimų unguriukų kiekį kasmet reikia didinti iki 2,5–3 mln. vienetų.
Dr. Kazys Gaigalas
