Energija mums leidžia šildyti namus. Auginti ir šaldyti maistą. Išvalyti vandenį. Gaminti produktus. Atlikti organų persodinimo operacijas. Važiuoti mašinomis. Dirbti. Arba atidėlioti darbą ir vietoj to skaityti tekstą apie ateities energiją.
Žmonių skaičius iki 2040-ųjų spėjama, kad išaugs nuo 7,7 mlrd. iki 9 mlrd. – padidės 22 proc. O sparčiai besivystančios šalys pasaulinį energijos vartojimą padidins daugiau nei du kartus, rašo „Business Insider“.
Energijos sukeltą troškulį galėtų numalšinti iškastinis kuras, tačiau tai geriausiu atveju būtų laikinas sprendimas. Žinomi tokio kuro rezervai gali baigtis per šimtmetį ar du. O anglies pagrindu pagaminto kuro sudeginimas paspartintų klimato kaitą, kuri jau dabar kelia pavojų daugelio žmonių gyvybėms.
Atsinaujinantys energijos šaltiniai, tokie kaip vėjas ir saulė, nors ir yra pagrindinės sprendimo dalys, tai nėra stebuklingi pasiūlymai, kurie išspręs energijos problemą per vieną naktį. Ypač, kai pasaulis turi laikytis Paryžiaus susitarime nustatyto termino ir pradėti naudoti neteršiančius energijos šaltinius iki 2050 m.
Energija iš branduolių sintezės yra daug žadanti, tačiau jos veikimas dar nėra įrodytas, todėl apie jos panaudojimą komercijoje kalbėti dar anksti.
Kita vertus, tinkami energijai be išmetamųjų dujų yra branduoliniai reaktoriai – jie patikimi, neišskiria anglies dvideginio ir, priešingai, nei daug kas mano, yra vieni saugiausių energijos šaltinių. Šiandien jie tiekia apie 20 proc. JAV energijos, tačiau iki 2040-ųjų ši dalis gali sumažėti iki 10 proc., nes įmonės uždarys dešimtmečių senumo reaktorius, teigiama Aidaho nacionalinės laboratorijos ataskaitoje.
Įrodytas sprendimas jau yra
Vienas sprendimų – išlydytų druskų reaktoriai – technologija, sukurta Šaltojo karo metu. Vietoje kieto branduolinio kuro naudojamas skystas – išlydytos druskos, ličio ir berilio fluoridai. Palyginti su bet kuria kita šiandien egzistuojančia energijos technologija, tokį kurą galima sudeginti daug efektyviau. Radioaktyviųjų atliekų susidaro mažiau, nei šiandieniniuose komerciniuose reaktoriuose, kurie priklauso nuo kietojo kuro.
Teoriškai, tokie druskų reaktoriai niekada neturėtų išsilydyti.
„Tai patikima, švaru ir iš esmės niekuo nesiskiria nuo iškastinio kuro energijos“, – „Business Insider“ sakė Kirkas Sorensenas, branduolinės energijos startuolio „Flibe Energy“ vyriausiasis technologijų vadovas.
„Be to, druskų reaktoriai geba daugybę dalykų, kurių kitos energijos gamyklos nedaro, pavyzdžiui, gamina energiją neišskiriant anglies dioksido“, – pridūrė jis.
Negana to, druskos reaktoriuose naudojamas ne uranas, o toris. Šios medžiagos žemėje yra tris ar keturis kartus daugiau nei urano. Manheteno projekto mokslininkas Alvinas Weinbergas 1959 m. apskaičiavo, kad jei kokiu nors būdu pavyktų surinkti visą Žemės plutoje esantį torį ir panaudoti jį druskų reaktoriuose, galėtume aprūpinti civilizaciją dešimčiai milijardų metų.
„Technologija yra perspektyvi, o mokslas įrodytas“, – sakė Hansas Gougaras, Aidaho nacionalinės laboratorijos fizikas.
Technologiją įrodė du JAV vyriausybės mokslininkai XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose. Jie sukūrė du vienas kitą papildančius išlydytos druskos reaktorių prototipus.
Kadangi jie nebuvo tinkami branduoliniams ginklams gaminti, valdžia nutraukė finansavimą revoliucinei energetikos technologijai. Paskutinis veikiantis išlydytos druskos reaktorius buvo uždarytas 1969 m.
Šiandien tokie verslininkai kaip K. Sorensenas nenuilstamai stengiasi atgaivinti ir modernizuoti druskų reaktorių technologiją. Prisideda ir užsienio vyriausybės, tokios kaip Indija ir Kinija. Istorija nėra nei trumpa, nei paprasta, tačiau ji paaiškina, kodėl K. Sorensenas ir kiti mokslininkai lažinasi dėl artėjančio žmonijos „torio amžiaus“.
