Ilgojo šventinio vasaros savaitgalio metu, liepos 7-ąją, būrys istorijos mylėtojų bei pramogų ištroškusių tautiečių rinkosi Deltuvos miestelyje Ukmergės rajone. Čia jau keturioliktąjį kartą vyko Vilkmergės mūšio, dar žinomo kaip Deltuvos mūšis, inscenizacija. Šių metų renginys ypatingas – minimos 200-osios mūšio metinės.
Pirmasis Prancūzijos–Rusijos karo mūšis, istorijoje žinomas kaip Vilkmergės mūšis, 1812 m. birželio 28 d. įvyko Deltuvos miestelyje (Ukmergės raj.). Jo metu puolančios Prancūzijos armijos antrasis pėstininkų korpusas susirėmė su besitraukiančiu Rusijos pirmuoju pėstininkų korpusu. Šis mūšis istoriškai svarbus ne tik todėl, jog buvo vienintelis Napoleono armijos mūšis Lietuvos teritorijoje, bet ir dėl to, jog sugriovė garsiojo imperatoriaus kovos planus – Rusijos kariuomenei pavyko sėkmingai atsitraukti ir prancūzai nesunaikino jų pirmojo korpuso.
Nuo 1998-ųjų kasmet rengiamos Vilkmergės mūšio inscenizacijos, kuriose dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos karo istorijos klubai. Susidomėjimas jau tradiciniu tapusiu renginiu vis labiau auga – šiemet jame apsilankė per 2 tūkst. žmonių, didelė dalis jų buvo ne ukmergiškiai ar deltuviškiai, bet kitų miestų ir miestelių gyventojai. Vilkmergės mūšio inscenizacija ne tik tapo smagia pramoga visai šeimai, bet ir padėjo žiūrovams susipažinti su XIX amžiaus pradžios karyba: karo istorijos entuziastai demonstravo Napoleono epochos uniformas, tų laikų amunicijas bei karybos būdą.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojo istoriko Arvydo Pociūno duomenimis, tikrajame Vilkmergės mūšyje dalyvavo 21 308 Rusijos armijos kariai, turėję 96 pabūklus. Jie kovėsi su 44 532 Prancūzijos armijos kariais, šaudžiusiais iš 92 pabūklų. Per šį mūšį žuvo 115 žmonių, kovojusių abiejose pusėse, 137 buvo sužeisti. Istoriko teigimu, lietuviai 1812 metų kare kovėsi tiek prancūzų, tiek rusų pusėse. Tarp jų buvo ir savo noru kariaujančių, ir prievarta paimtų tėvynainių.
Pirmąją Vilkmergės mūšio inscenizaciją 1998 metais organizavo Kauno Karo muziejaus darbuotojai, vėliau šią iniciatyvą perėmė ukmergiškiai. Šiemet renginį organizavo Ukmergės rajono savivaldybė ir Ukmergės karo istorijos klubas. Tradicinį renginį palaiko ne tik istorijos entuziastai, bet ir vietinės bendruomenės nariai – šiemet prie šventės prisijungė ir XVIII amžiaus aludarystės tradicijas atgaivinusi „Vilkmergės“ alaus darykla.
„Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šio smagaus ir informatyvaus renginio. Istoriniai šaltiniai teigia, jog 1812-aisiais metais Lietuvoje buvo ypatingai geras derlius, buvo išvirta daug alaus, kurį ragavo Prancūzijos kariuomenė. Mūsų alus verdamas pagal tų laikų tradicijas – iš vandens, salyklo ir apynių, naudojant aukštutinės fermentacijos mieles, brandinamas rūsiuose horizontaliose talpyklose, nepasterizuojamas – taigi jis taip pat suteikė inscenizacijai autentiškumo,“ – pasakojo „Vilkmergės“ alaus daryklos vadovas Ramūnas Blazarėnas.
Renginio metu „kareiviai“ nešėsi statines išvakarėse subrandinto alaus, už kurias sąžiningai mokėjo. Pasak R. Blazarėno, metraščiuose rašoma, jog į Lietuvą įžengę prancūzai elgėsi mandagiai ir alų pirkdavo, tačiau sušalę Maskvoje ir traukdamiesi jau plėšė viską, kas pasitaikė po ranka. „Manome, jog buvo išgabenta ir keletas alaus statinių, mat prancūzams lietuviškas alus labai patikęs. Dėl šios priežasties renginio metu atidarėme Vilkmergės smuklę, į kurią Prancūzijos „armija“ parnešė ir lietuviams perdavė alaus statines – simboliškai grąžino skolą Vilkmergei,“ – sakė R. Blazarėnas.
