Po daugelio metų pertraukos sodyba atgavo savo spalvas ir jaukų gyvybingumą, o žmonės, matydami pokyčius, negaili pagyrų – sena sodyba vėl sužibėjo nauju grožiu.
Nori išsaugoti palikimą
Renata pasakoja, kad ši sodyba priklausė jos seneliams ir joje prabėgo visa vaikystė – tiek vasaros, tiek žiemos atostogos. Vasarą čia vykdavo šienapjūtės ir bulviakasiai, o žiemą – smagūs pasivažinėjimai rogutėmis. Moteris atskleidžia, kad ši vieta jai turi ypatingą emocinę vertę.
„Klausia, ar pardavinėsime, sakau – ne, nes ji turi didelę vertę. Čia gimė mano mama, čia gyveno seneliai, tetos, mano vyresnysis sūnus vasaras yra leidęs. Tuo labiau, kadangi neturiu jokio turto Vilniuje, ši sodyba man yra pabėgimas nuo miesto, ramybės oazė, kur jaučiu gerą aurą“, – sako pašnekovė.
Paklausta, kas paskatino ją atnaujinti sodybą, Renata neslepia – remontas tapo būtinybe.
„Šiemet pavasarį, kai atvažiavau į sodybą, po didelio lietaus viduje teko statyti kibirus – tai mane privertė ieškoti galimybių pakeisti stogą. Antras variantas – jeigu nori, kad pastatas gyvuotų, jį reikia tvarkyti, dažyti.
Paskutinį kartą tai buvo daroma prieš maždaug 30 metų, kai dar buvo gyva mano mama. Kai nieko nedaryta tiek metų, tai jau buvo būtina“, – pasakoja ji.
Pasak Renatos, prieš keletą metų ji pradėjo minimaliai padažyti fasadinę pusę, kai dar buvo gyva jos mamos sesuo, kuri čia leisdavo vasaras. Tuo metu sodybos būklė atrodė dar pakankamai gera. Tačiau šiemet, pradėjus stogo keitimo darbus, natūraliai kilo noras atnaujinti ir aplinką.
„Kai pakeiti vieną dalyką, norisi, kad visas vaizdas būtų gražus. Prasidėjo ir sienų, ir langų dažymas. Po truputį pradėjau tvarkyti vidų – namas labai senas, statytas apie 1950 metus.
Senais laikais viename gale gyveno žmonės, o kitame buvo ūkinės paskirties patalpos – laikyti gyvuliai, šienas ir kiti reikalingi dalykai. Kadangi daug metų niekas nebuvo daroma, reikėjo imtis darbo – tinkas byra, sienoje yra skylė, tad remontas tapo neišvengiamas“, – pažymi moteris.
Stengiasi išlaikyti autentiškumą
Renata pasakoja, kad didelių sunkumų atnaujinant sodybą neturėjo – daugiausia laiko užtrukdavo įsigyti reikalingas medžiagas ir surasti finansų. Kartais prireikdavo organizuoti transportą didesnių statybinių medžiagų atvežimui, tačiau tai jai nebuvo didelė problema.
„Norisi išsaugoti pagrindinį gyvenamąjį pastatą. Čia dar yra lauko virtuvė, kurią būtina išsaugoti – ji man labai svarbi, nes ją perstatė mano krikšto tėtis, o prieš tai ją buvo pastačius senelių karta. Tai prisiminimų vieta ir vasaros susibūrimų centras“, – pasakoja ji.
Pasak moters, ateityje ji svajoja pasistatyti nedidelį namelį, kad galėtų praleisti čia savo senatvę.
„Vaikai auga, užaugs, o čia – puiki vieta vasaroms leisti: didelis kiemas, pamiškė, ramybė. Kas atvažiuoja, visi sako, kad čia labai gera aura. Pabėgti nuo visko ir pailsėti čia yra tiesiog nuostabu“, – džiaugiasi pašnekovė.
Ji taip pat patenkinta, kad meistrai, įvertinę sodybos būklę, patvirtino, jog viskas laikosi gana gerai – tik reikės šiek tiek sutvirtinti pamatus. Renata siekia išsaugoti viską, kas yra autentiška ir sava: langų nereikės keisti, o gal net ir durys liks tos pačios, kad išliktų prisiminimai.
„Stengiuosi išlaikyti autentiškumą. Pavyzdžiui, kambario sienos yra nelygios – jei norėčiau, galėčiau jas lyginti, bet to nedarau. Tik uždažysiu skyles, ir taip jos stovės, nes tai sena, nereikia, kad būtų idealiai“, – sako ji.
Renata pasakoja, kad vykdama į parduotuvę įsigyja visas reikalingas medžiagas – dažus, priemones tvarkymui. Stogo keitimui meistrai patarė, kokias medžiagas pasirinkti, todėl buvo nupirkta viskas, ko reikėjo. Taip pat sutvarkytos vandens nuotekos, kad drėgmė nepatektų į namą.
Siunčia patarimą
Moteris teigia, kad ypatingai nori išsaugoti sodybą ir palikti ją savo vaikams, tikėdamasi, jog jie perduos ją ateities kartoms. Sodyba yra patogioje vietoje – vos 60 km nuo Vilniaus.
„Labai norint, pasistačius gyvenamąjį namą, galima į Vilnių važinėti – kaip ir dauguma tai daro. Svarbiausia – išsaugoti autentišką namą, o šalia, pagal galimybes, pasistatyti kažką šiuolaikiško, patogaus.
Šis namas neturi jokių patogumų – čia grynai kaimas: lauko tualetas, šulinys ir kūdra, iš kurios semiame vandenį daržams palaistyti“, – pasakoja ji.
Kadangi moteris dirba slenkančiu grafiku, laisvas dienas skiria sodybos priežiūrai. Daugiausia ji tvarkosi viena, tačiau kartais padeda ir vaikai su savo draugais.
„Vieninteliai, kuriems mokėjau už darbą, buvo stogą keitusi firma – visa kita darau savo jėgomis. Jei ko nežinau, pasiklausiu“, – priduria ji.
Renata taip pat dalijasi patarimu tiems, kurie nori atnaujinti savo senąją sodybą.
„Jeigu nori išsaugoti, tikrai reikia pradėti nuo stogo, o tada, pagal galimybes, tvarkyti vidų. Aš noriu išsaugoti tai, kas yra. Minimalios išlaidos gali padėti atgaivinti seną sodybą“, – užbaigia pokalbį ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
