Moteris tikina, jog norėtų pabandyti daugiau hobių nei spėja. Be nėrimo ji užsiima sportu, aktyviu laisvalaikiu, savo sodo tobulinimu ir priežiūra, mėgsta skaityti, tapyti ant sienų, yra baigusi asmeninio siuvimo kursus ir net profesionalų fotoaparatą kartais išsitraukia.
„Kartais draugai klausia: kaip viską spėju, tuomet atsakau – nespėju. Norėčiau pabandyti daug daugiau nei pavyksta, galvoje sukasi projektai, ką dar norėčiau padaryti namuose, ką nupiešti, ką nunerti“, – šypteli.
Prisiminė, kokia buvo pradžia
Tačiau šiandien pasikalbėjome ne apie sportą ar apie tapymą, bet apie vieną mėgstamiausių moters veiklų – nėrimą, kuris Virginiją lydi ir nuo jos niekur nesitraukia nuo pat vaikystės: nerdavo Virginijos mama, namie būdavo daug vis pakeičiamų staltiesių, kurių nunėrimas plonais siūliukais mamai užtrukdavo kartais ir pusmetį.
Nėrimas Virginiją tiesiog žavėdavo, ji klasiokėms per darbų pamokas nunerdavo darbelius, nes daugeliui rankdarbių pamokos visiškai nepatikdavo, o ji jas dievino. Taigi, šį per mokslus, studijas bei darbus užmirštą pomėgį moteris prisiminė prieš keletą metų, susižavėjusi iš virvių nertais gaminiais.
„Nors naujai pradėjus nerti turėjau noro sau prisinerti iš virvelių gražių padėkliukų, krepšelių namams – netikėtai „įkritau“ į žaislų nėrimą.
O prasidėjo viskas nuo to, kad vieną dieną man ramiai neriant padėkliuką ir svajojant, kokį nertos rankinės modelį pirmiausia norėčiau išbandyti, priėjo tuo metu šešiametis sūnus ir tiesiai šviesiai rėžė: „Mama, o mano darželio draugui mama nunėrė mažą zuikutį, gal ir tu man žaislą nunertum?“
Jau kitą dieną bėgau į pirmą rastą siūlų parduotuvę ieškoti trūkstamų reikmenų ir metusi į šoną savo padėkliuką puoliau nerti pirmąjį žaislą. Po pirmojo žaislo iš sūnaus netruko atkeliauti užsakymas ir dar vienam žaislui, ir dar vienam...
O turiu du sūnus dvynius, antrajam, kuris nėra toks minkštų žaislų mėgėjas, žaislą įsiūliau jau pati. O ir dovanoms giminaičiams ar vaikų draugams labai malonu nunerti norimą gyvūną ar herojų.
Žaislų nėrimas turi daug savo specifikos, tačiau kadangi vąšelis man nebuvo naujiena, tiesiog ieškojau internete schemų, nėrimo paslapčių. Informacijos internete yra be galo daug, man ją įsisavinti nebuvo sudėtinga, nes daugelį dalykų jau žinojau, suprantu, į ką reikia atkreipti dėmesį“, – pradžią prisimena moteris.
Nėrimas Virginijai – terapija
Vos tik kūrėja pramoko nerti, suprato, kad tai – jos. Pavyzdžiui, mezgimas virbalais, nors ir atrodo panašus užsiėmimas, tačiau tai visai neužkabino Virginijos.
Nėrimas jai – terapija, atsipalaidavimo būdas ir vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos gali daryti bet kur: sėdint ir klausant paukščių čiulbėjimo terasoje, žiūrint serialą, ilsintis prie ežero.
„Vaikystėje mačiau ir mamą, ir močiutę visuomet su kokiu nors darbeliu rankose žiūrint žinias. Mes su vyru (o dabar jau prisideda ir vaikai) daug dalykų namuose daromės patys, pačių gaminti daiktai mane džiugina ir juos labai vertinu.
Galbūt nėrimas dar labai užkabino todėl, kad man būnant 3 metų mama nunėrė mažą lėlytę – skudurinukę ir ji man buvo pati brangiausia, brangesnė už kitas gražias lėles, nes buvo gaminta mamos, buvo paprasta, minkšta ir jauki.
Be to, dar vienas praktiškas privalumas šio ar kito darbelio sėdint prie televizoriaus: kai rankos užimtos, mažiau lieka laiko dėtis į burną užkandžius“, – šmaikštauja.
Paklausta apie tai, iš kur semiasi idėjų žaislų kūrimui, menininkė neslepia, kad internete yra be galo daug gražių darbelių su skirtingomis technikomis. Sūnus jai pasako, kad nori katino ar drakono, o moteris paieško keleto variantų, pasiūlo, kartu apžiūri, bet galutinį sprendimą visada priima vaikas.
Tačiau Virginija atskleidžia paslaptį – vaikams parodo tokius variantus, kurie patinka jai, bet leidžia išsirinkti iš keleto variantų, todėl abi pusės lieka patenkintos. Tačiau kitokia situacija būna tada, kai moteris nori sukurti dovaną – tada jau nusprendžia pati, kurį nerto herojaus variantą pasirinkti.
„Kartais labai norisi pabandyti kažką naujo, parodau vaikui ir jei jo nesužavi – nusineriu pati sau! Žinau, kad žaislas vis tiek ras mylintį glėbį. Mano manymu, nunerti 20 vienodų zuikių yra darbas, o nerti vis kažką skirtingo, kartais keisto – tikras hobis, pamaitinantis kūrybos poreikį“, – šypsosi pašnekovė.
Žaislo „gimimas“ niekada nebūna lengvas
Virginija nuoširdžiai nesitikėjo, kad vaikams žaislo „gimimas“ bus toks įdomus: pažaisti su žaislo detalėmis, pamatyti, kaip viskas susijungia, kaip beveidis žaislas tampa gyvu, išsiuvinėjus burnytę ar nosytę.
Virginijos sūnus dažnai į lovą pasiima dar nepabaigtą žaislą. Todėl ji visiems sako – jei norite nerti ar įsigyti rankų darbo žaislą kūdikiui, jis yra daugiau tėvams. O jei norite tikro vertinimo, įspūdžio iš savo vaiko, geriau palaukti bent kol sueis 4-eri ar 5-eri.
„Todėl, kai pradėjau nerti žaislus kitiems, nuliūdau, kad kiti vaikai neturi galimybės matyti to proceso. Kai vaikui tiesiog įteikiamas pabaigtas žaislas, jam nėra skirtumo ar jis rankų darbo, ar iš parduotuvės.
Todėl visų vaikų tėvams arba patiems vaikam perduotu arba pluoštelį nuotraukų su užfiksuotu procesu, arba trumpą nuotaikingą filmuką, iš kurio savininkas galėtų matyti, kiek visokiausių priemonių reikėjo gimti jo žaislui, kaip atrodė atskiros dalys.
Būtinai pridedu vieną nuotrauką su į gaminamą žaislą įsmeigta adata, supratimui, kad žaislui reikėjo patirti ne taip ir mažai, kol atsirado savininko rankose, o gimimas niekada nėra lengvas. Tikiuosi, tuomet jie patiria bent dalį to įspūdžio, kurį gali patirti mano vaikai, būdami šalia“, – su meile kalba pašnekovė.
Moteris priduria, jog įdomu tai, kad žaislas gali būti ir su specialia paskirtimi. Pavyzdžiui, jos sūnus skundėsi, kad prastai miega. Ir tada ji rado pavyzdį nertos miegančios katytės ir ją nėrė kalbėdama, kaip ji padės geriau miegoti, nes tokia „miegalytė“ gerai skleis miego kerus.
„Tuo metu padėjo. Gali žaislas saugoti ir nuo baimių, ir suteikti drąsos, čia reikia tik fantazijos. Vaikams tokie stebuklai labai patinka“, – priduria.
Nunerti žaislą gali ir per dieną
Žaislų kūrėja atvirauja, jog vaikai dažniausiai nori žaisliukų, kurie jiems primintų mėgstamus gyvūnus, herojus arba filmukų, žaidimų veikėjus. Todėl nėrusi ji yra tikrai labai įvairius, gal dėl to šis užsiėmimas ir nepabosta.
„Tas pats kačiukas gali būti labai įvairių formų: mažutėlis, ilgakojis, storulis, pagalvėlės formos. Kol kas kiekvieną žaislą nerti buvo įdomu, smagu arba privertė įveikti iššūkius.
Labai įdomu buvo nerti Simono katiną iš filmuko, pokemoną Pikaču, didelę pelėdą, sūnaus mėgstamą gyvūną aksolotlį (jei ne sūnus, tikriausiai net nežinočiau, kad egzistuoja toks gyvūnas), mažą drakoniuką.
Teko sufantazuoti, kaip nunerti katiną Ogį iš filmuko, nes jokio pavyzdžio nepavyko rasti. O bet kuris žaislas tampa ypatingu, kai jį neriant galvoji apie vaiką, kuris jį gaus“, – šypteli.
Kadangi Virginija jau yra nunėrusi daug žaislų per savo gyvenimą, įdomu, kiek laiko užtrunka nunerti vieną žaislą? Moteris tikina, kad viskas priklauso nuo žaisliuko dydžio, sudėtingumo.
Turint daug laisvo laiko, vidutinio dydžio žaisliukas gali „gimti“ ir per 1 dieną. Tačiau derinant pilnos darbo dienos darbą, kitus hobius, pareigas namuose, paprastai užtrunka apie savaitę, prisėdant su siūlais ir vąšeliu prie serialo.
„Tikiu, galima žaislą nunerti ir greičiau nei per 1 dieną, bet aš šiuo hobiu mėgaujuosi, neskubu, todėl ir teikia malonumą, norisi išjausti ir „iščiupinėti“ žaislą“, – tvirtina žaisliukų kūrėja.
Iki šiol nėra pardavusi nė vieno žaislo
Nors artimieji Virginijai vis sako, kad ji galėtų žaislus pardavinėti, iš tiesų, iki šiol taip ir nėra nė vieno pardavusi. Prisibijo hobio malonumą paversti darbu, todėl iki šiol gaminami dovanoms arba sau.
„O ir pagaminimo terminai būtų ilgesni, daugelis nori gauti žaislą čia ir dabar. Išties nenoriu prisigaminti daug vienodų žaislų ir tuomet juos pardavinėti, norisi gaminti individualiai, galvojant apie konkretų vaiką. Taigi, kai tinkami ilgesni terminai, žaislą galiu pagaminti ir pagal užsakymą“, – tikina pašnekovė.
Paklausta apie ateities planus, Virginija tikina, jog žaislų, kuriuos nori pagaminti, sąrašas tik ilgėja, tačiau vis sunkiau rasti laiko. Normalu, kad ir pati kūryba nuolat keičiasi ir atsiranda naujų idėjų.
„Mano vaikai auga, greit jiems žaislai bus praėjęs etapas, tačiau galbūt tuomet jiems bus reikalinga mano nerta minkšta pagalvė arba pledas. Norėčiau įkvėpti ir kitus kūrybai!
Neseniai susikūriau savo kūrybai skirtą Facebook puslapį „Kilpelė ir mazgelis“, kur galėčiau rodyti ir savo darbus, ir nėrimo kasdienybę, etapus iki pabaigto gaminio, pasijuokti iš klaidų ir nepavykusių nėrinių, pasidalinti patarimais.
Puslapis neskirtas pabaigtų gaminių pardavinėjimui, jis skirtas įkvėpimui ir idėjų pasisėmimui ne tik žaislų gamybai, tačiau ir kitų interjero / aprangos detalių nėrimui, planuoju pasidalinti schemomis ir gudrybėmis lietuvių kalba.
Svajonė būtų suburti panašia kūryba užsiimančią bendruomenę, kuriai galėčiau padėti įgyvendinti idėjas ir pati jų gauti, išmokyti šio amato paslapčių“, – apie norus ir svajones kalba Virginija.