E. Timukas yra bibliotekininkas, muziejininkas ir gidas, gyvenantis Nemunėlio Radviliškyje. Ieškoti istorinių lobių vyras pradėjo 2012 metais. Iki šiol jau yra radęs nemažą skaičių įvairių radinių. Vienas vertingiausių yra titnago strėlės antgalis iš vidurinio akmens amžiaus laiko – mezolito.
Lobius randa prie pat namų
Lobių Evaldui toli ieškoti nereikia, juos randa prie pat savo namų – per 200–500 metrų, o gyvena jis pačioje buvusioje dvarvietėje. Žemė ten yra išjudinta, dirbama, o dar atsiranda ir kurmiarausiai. Bibliotekininkas jau žino ir kuris laikas geriausias lobių paieškoms – pavasaris bei ruduo. O geriausia eiti po lietaus, kai apsiniaukę ir mažiau saulės, mat tuo laiku geriau matosi istoriniai lobiai paviršiuje.
„Viską randu tiesiog dirbamos žemės paviršiuje, laisvu nuo darbo metu. Galima sakyti, kad tai jau įaugę manyje – šioks toks gyvenimo būdas. Istorijos puslapius bevartant, norisi išsaugoti tai, kas pas mus nesurasta ir tai, kas dar nėra gerai ištyrinėta.
Šiuo savo hobiu pradėjau užsiiminėti 2012 metų rudenį, kai Nemunėlio Radviliškyje buvo pradėtas įgyvendinti projektas „Patrauklios viešosios erdvės sukūrimas Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio miestelyje“. Buvo atnaujintas mokyklos stadionas, įrengta lauko teniso ir krepšinio aikštelė, automobilių stovėjimo vietos. Archeologė Roma Songailaitė tuo metu ten vykdė neveikiančių kapinių aplinkos žvalgomuosius tyrimus.
Kapinės datuojamos XVIII–XX a. I p. Jos jau nenaudojamos – nunykusios, dalis užstatyta. Paskatintas šios archeologės pradėjau individualius gyvenamosios vietos archeologinius žvalgymus, kuriuos tęsiu ir dabar. Ji mane pastoviai konsultavo, padėjo šiame darbe, nustatant surastų radinių amžių, kilmę, paplitimą“, – apie istorinių lobių paieškų pradžią pasakoja bibliotekininkas.
Tuomet 2015 metais E. Timukas pats inicijavo archeologinius tyrimus savo šeimos dirbamoje žemėje, kurioje būta Radvilų ir Tiškevičių dvaro, kurį nuomojo, pastatų. Tuo metu jie surado pavienių radinių ir buvusių įtvirtinimų vietą.
Gretimuose kaimynų laukuose pavyko aptikti nemažą grupę glazūruotų ir neglazūruotų koklių šukių (keramikos dirbiniai šildymo krosnių sienelėms formuoti – aut. past.), puoštų augaliniais ir geometriniais motyvais, kurios yra datuojamos XVI a. II p.–XVII a.
Akmens amžiaus radiniai
Tais pačiais metais pas juos lankėsi ir archeologai iš Klaipėdos universiteto, prof. habil. dr. Algirdas Girininkas su savo komanda. Evaldas jiems prisistatė, nes jam rūpi tai, kas vyksta jo miestelyje, kokie nauji tyrimai ir atradimai vyksta. E. Timuko jie paklausė, ar niekada nėra radęs akmens amžiaus laiko archeologinių dirbinių, titnago.
Kadangi vyras nebuvo nieko panašaus radęs, patyrę archeologai jį pamokė, kaip reikėtų ieškoti ir atpažinti titnago žaliavą ir pačius dirbinius toje dirbamoje žemėje, kadangi pats vyras judinti žemės negali dėl savo fizinės negalios – skoliozės.
„Jie tyrinėjo, o aš aplinkui dirbamose žemėse vaikščiojau ir rinkau mano nuožiūra tai, kas panašu į titnagą. Surinkau nemažą krūvelę akmenukų, tačiau tik vienas iš jų buvo tinkamas – rausvos spalvos akmenukas – titnago skaldytinis. Jie buvo gerokai nustebę, nes nesitikėjo tokio archeologinio radinio arimuose. Šis titnago skaldytinis buvo ne mūsų kilmės, o atneštas iš Baltarusijos–Ukrainos žemių.
Tai buvo vienas iš pirmųjų mano priešistorės laiko radinių. Vėliau prasidėjo visas įtraukiantis procesas, suteikęs daug naujų atradimų. Surinkau nemažą titnago dirbinių kolekciją, kurią sudaro skaldytiniai, strėlių antgaliai, gremžtukai, rėžtukai, ašmenėliai, grąžteliai, peiliai, nuoskalos.
Visa tai priklausė akmens amžiaus žmonėms, čia gyvenusiems 13 tūkst. m. pr. Kr. Visi titnago dirbiniai buvo iš trijų akmens amžiaus laikotarpių: paleolito, mezolito bei neolito. Šiuo metu jie yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje.
Per 5 metus radau apie 500 vienetų titnago žaliavos bei jo dirbinių, kuriuos nufotografuodavau ir aprašydavau. Padaręs nuotraukas, jas nusiųsdavau profesoriui. Visas mūsų bendravimas su profesoriumi vykdavo elektroniniais laiškais. Būdavo labai malonu. Profesorius dažnai ir pats atvažiuodavo, juos apžiūrėdavo gyvai“, – šypteli E. Timukas ir priduria, jog džiaugiasi, kad visa archeologų komanda geranoriškai dirba ir bendrauja iki šiandien – jų draugystė tęsiasi jau 9 metus.
Įdomiausias radinys
Bibliotekininkas išskyrė ir įdomiausią savo radinį – titnago strėlės antgalį iš akmens amžiaus, labai gražiai retušuotą, su dervos likučiais įkotėje, mezolito laiko. Šį radinį aptiko 2016 metų žiemą, kai sniego beveik nebuvo, todėl sniegu neapdengtuose plotuose buvo galima gražiai įžvelgti šį lobį. Tuo metu tai buvo labai retas radinys mūsų kraštuose, vienintelis toks surastas Lietuvoje.
2017 metais Evaldui pavyko aptikti ir buvusią I tūkst. po Kr. sėlių gyvenvietę. Ši gyvenvietė datuojama IV–VII a. po Kr. Toje vietoje bibliotekininkas rado nemažą skaičių grublėtosios keramikos šukių, verpstuko fragmentą, tekiojo šlako gabalų. Taip pat bronzos laiko dirbinių – baltiško tipo akmeninį kirvį. Visa tai šiuo metu yra saugoma Nemunėlio Radviliškio muziejuje „Šiaurinė santaka“.
„Radau ir labai įdomų artefaktą – stilizuotą titnaginį paukštį – amuletą arba žaislą, skirtą vaikui, kurį naudojo neolito žmonės. Kai ieškai – randi“, – džiaugiasi vyras.
Lobių jam pavyksta rasti ne tik dirvos paviršiuje, kurmiarausiuose, visuose plotuose prie vandens – Apaščios ir Nemunėlio upių pakrantėse, tačiau ir jau seniai apleistose ir negyvenamose apylinkių sodybose, kur nėra langų, durų ir net grindų – buvusių sodybų kambariuose, namų erdvėje.
„Galiu išskirti vieną artefaktą, kuris mane sujaudino. Jį radau labai prastos būklės, žemėje. Tai buvo nuotrauka, kurioje įžiūrėjau man labai rūpimo ir brangaus žmogaus veidą. Ta nuotrauka buvo su vyskupo tremtinio (po to kardinolo) Vincento Sladkevičiaus atvaizdu, iš jo tarnystės laikų Nemunėlio Radviliškyje“, – užbaigia E. Timukas.
Apsimyžai?
O tu ka tikėjaisisi kad Timukas kurmerausiuose rado profesoriaus auksa gal?
Norėtum jo.
