Po šio įvykio prabėgo jau kone du dešimtmečiai, tačiau prisiminimai iš lemtingosios dienos vis dar gyvi. Smagus pasivažinėjimas septynių draugų kompanijai pasibaigė skaudžiomis netektimis, o išgyvenusiems paliko žymę visam gyvenimui.
Diana taip pat buvo šiame automobilyje, nelaimės metu skriejo ne vieną dešimtį metrų, savaitę laiko buvo komos būsenos. Vieniems atrodė, kad ji gimė po laiminga žvaigžde, kitiems – kad kažkas ją apvilko laimingais marškiniais, o pati moteris aiškiai įvardija – ją išgelbėjo Dievas.
Po avarijos paniro į komą
Mintimis nusikelkime atgal į praeitį, rodos, taip seniai buvusius 2006-uosius. D. Voronei tuomet buvo vos 14-ika. Kaip pati sako, nebuvo lengva paauglė, veikiau maištinga, kartais – net nesutramdoma, kai norėdavo išsmukti į kokį vakarėlį su draugais, tėvams paaiškindavo, kad nakvos pas draugę. Taip ji sakė ir tąkart.
„Kadangi man buvo 14 metų, tėvai galvojo, kad nakvoju pas draugę, pasitikėjo manimi, o iš tikrųjų dariau visai ką kitą – buvau vakarėlyje su draugais. Ryte susiskambinau su tėvais, pasakiau, kad viskas gerai, su drauge jau atsikėlėme, taip ir buvo – buvome pas draugę.
Paskui atvažiavo draugai iš vakarėlio, mus pasiėmė ir važiavome pasivažinėti automobiliu. Važiavome septyniese septynviečiu automobiliu ir dienos metu, apie 12-13 valandą, apsivertėme prie „Litexpo“. Dar ir šiandien galite matyti – važiuojant nuo kalno toje vietoje, kur žuvo trys žmonės, visą laiką stovi puokštė gėlių“, – prisiminimais dalijosi Diana.
Kažkam tai tik pasakojimas, o pačiai Dianai – skaudūs prisiminimai. Lyg tyčia, lyg netyčia, ji nebuvo prisisegusi saugos diržo, todėl išlėkė iš automobilio, asfaltu ir žole nuskriejo apie 30 metrų.
Pasekmės buvo skaudžios – po nelaimės dėl smegenų pažeidimų ji paniro į komą, medikų prognozės taip pat buvo negailestingos, jie davė vos 20 procentų tikimybę, kad Diana išgyvens. Vis tik, ji paneigė visas medikų prognozes ir vieną dieną, kai, rodos, mažai kas besitikėjo, ji prabudo.
„Komos būsenoje buvau savaitę ir pabudusi supratau, kad Dievas mane išgelbėjo. Aš mačiau Dievą ir jis man sakė: „Kelkis, eik ir gyvenk, tu turi daug ką nuveikti“. Jis net nekalbėjo lūpomis, šiuos žodžius pasakė tiesiai į širdį, nes jeigu būtų pasakęs į protą, būčiau visa tai pamiršusi.
Sunku paaiškinti, kaip tai supratau. Tai buvo vyras, labai panašus į tą, kurį vaizduoja paveiksluose – ilgais tamsiais plaukais, aštria nosimi, baltai apsirengęs ir atėjo šviesoje. Kai tai išgyveni, nebereikia pasakoti, kad Dievas yra, koks Jis, nes aš tai jau žinau, bet negaliu to perduoti“, – aplankiusius potyrius prisiminė ji.
Komos būsenos išgirstus žodžius girdėjo vėl ir vėl
Apie išvystą apreiškimą ji pasakojo ne vienam, tačiau kone visi atkirsdavo, kad ją išgelbėjo ne Dievas, o likimas, jos pasakojimai suaugusiems prilygo pasakai, todėl galiausiai Diana nutilo ir viską laikė savyje. Sako, jei būtų turėjusi autoritetus, žmones, kurie būtų parodę kelią Dievo link, galbūt būtų atsigręžusi į Jį anksčiau.
Būtent dėl to, kad niekas nenukreipė teisingu keliu, Diana sako, kad gyvenime po nelaimės mažai kas pasikeitė. Tiesa, kone metus ar dvejus, kol smegenys atsistatinėjo po traumos, ji nė nesuprato to, kas įvyko, rimtumo – tik prabėgus kiek laiko įsisąmonino, ką išgyveno, bet gyvenimas toliau tekėjo sava vaga.
Tik viskas, rodos, slydo iš rankų, žemė po kojomis drebėjo – aplinkiniams Diana atrodė itin laiminga, žvelgdami į gražias nuotraukas ne vienas pavydėjo, tačiau, anot moters, jos vidus rėkė, draskėsi ir cypė iš nežinojimo, kur pasidėti.
Paklausta, ką turi omenyje, Diana kaip pavyzdį pateikia santykius su vaikinais: pradžioje viskas atrodo gražu, o vėliau vis pasirodydavo tam tikros bėdos, nutraukus santykius ir įžengus į kitus, pasikartodavo tokie patys scenarijai – it užburtame rate. Ir kam pasipasakoti nebeturėjo, buvo paprasčiausiai gėda pripažinti, kad vėl įkrito į tą pačią duobę.
Kiekviena diena atrodė kone tokia pati, ji grimzdo į dugną – jis nebuvo visiškai juodas, it smala, bet, kaip sako, kiekvieno dugnas yra skirtingas. Tik dugne būti ji nenorėjo, todėl atsisuko į Dievą, kurio žodžius, išgirstus komos būsenoje, atsidūrusi pekloje girdėdavo vėl ir vėl:
„Gyvenimas kaip per mėsmalę mala, mala ir vis tiek darai tą patį, juk mes, moterys, tokios stiprios, viską galime, ir visuomenė, kultūra moterį piešia kaip stiprią, nors iš prigimties esame silpnos ir galiausiai nusilpstame.
Aš nusilpau iki tiek, kad, pamenu, sėdėjau ant baseino krašto ir verkdama širdyje meldžiausi: „Dieve, jeigu tu esi, padėk man“. Ir tada įvyko tarsi stebuklas – po poros savaičių penktadienį vakare žiūrėjau filmą su vyno taure rankoje ir supratau, kad daugiau nebenoriu rūkyti, gerti, mąstyti taip, kaip mąstau, bendrauti su žmonėmis, su kuriais bendrauju.
Tik gyvenime mažai kas pasikeitė – nors nebegėriau, neberūkiau, nieko nesupratau, vis dar buvau tamsoje. Reikėjo laiko suvokti, kad esu Dievo šventykla, mano gyvenimas skirtas jam ir mano gyvenimas nebėra skirtas vien tamsai ir velniui.“
Gyvenimas pasikeitė atradus tikėjimą
Klaidžiodama po prisiminimus, D. Voronė sako niekada anksčiau nebuvusi uoli tikinčioji – bažnyčioje lankydavosi vieną ar du kartus metuose, tarsi pareigą atlikdavo apeigas, bet niekada neatverdavo tam savo širdies.
Diana buvo pakrikštyta, priėmė Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentus, tačiau neturėdama aiškaus supratimo, ką reiškia įsileisti Dievą į širdį. Šiandien ji atvirai sako – prireikė 14 metų, kad galiausiai surastų tikrąjį savo kelią.
Už tai ji dėkinga vaikinui, su kuriuo bendravo prieš kurį laiką – jis buvo krikščionis, supažindinęs ją su gyva bažnyčia ir jos bendruomene, kurios narė Diana yra jau ketverius metus.
„Į bendruomenę papuoliau tik iš smalsumo ir vos atėjusi suvokiau, kad tai buvo Jėzus, kuris pasakė man: „Kelkis, eik ir gyvenk, turi daug ką nuveikti.“ Pradėjusi skaityti Evangeliją, kaip Jėzus aplanko žmones, supratau, kas tai yra iš tiesų. Kai buvau maža mergaitė, tikėjau, kad visi yra geri ir atėjusi į šią bažnyčią pasijaučiau kaip ta maža mergaitė, kad tai ta vieta, apie kurią svajojau nuo vaikystės.
Anksčiau visiškai nesupratau, kas yra Jėzus, Šventoji Dvasia, bet šioje bažnyčioje gyvai tikiu Dievu, negarbinu ikonų, čia žmonės neateina vien tam, kad iš pareigos pasimelstų, jie gyvena su Dievu, elgiasi pagal Dievo žodį, tarnauja Dievui. Jie pažįsta Dievą kaip Asmenį, o ne tradicijų ir ritualų rinkinį.
Tarnauti Dievui nereiškia eiti keliais aplink bažnyčią, o tarnauti žmonėms – padėti kitoms moterims, kurioms sunku, vaikus, kurių tėvai geria, pasikviesti į svečius – tai yra tarnystė Dievui“, – tvirtai sako D. Voronė.
Dabar ji gyvena kasdien mokydamasi būti tokia moterimi, kokios paveikslą nupiešė Dievas, nors gyvena pasaulyje kartu su visais, daro tuos pačius kasdienius dalykus – dabar jos širdis pripildyta meilės ir tikėjimo.
Turi palinkėjimą visiems
Diana sako jau išmokusi dalį savo gyvenimo pamokų, supratusi, kur žengė neteisingu keliu, kur neklausė savo vidaus ir Dievo žodžio, todėl šiandien yra atsidavusi Jam visa širdimi, išmokusi girdėti ir matyti.
„Kartais užtenka tik atverti širdį ir kalbėtis. Dievas visąlaik sako: žiūrėk į priekį, pamiršk, kas buvo vakar. Raginu visus pamiršti, kas buvo vakar, ir eiti į priekį, niekada nenustoti svajoti, tikėtis ir viltis kažko gero.
Dievas mus sukūrė ne tam, kad kankintumėmės, o jei kankinamės, priminsiu – ką pasėjame, tą ir pjauname, tik dėl to kaltiname Dievą, kad Jis to norėjo. Jis to nenori, Dievas mums linki meilės. Mes esame Dievo dukterys ir sūnūs, Dievas yra už mus, o ne prieš mus.
Pamatykime savo gyvenime, kur einame prieš save, neįsigiliname į savo vidų, kur nepažįstame savęs, kad atsivertų akys ir ausys išgirstų, nes daugelis turime ausis ir akis, bet daug nematome ir negirdime. Linkėčiau prašyti Dievo atverti akis, ausis, nes tai yra didžiulis turtas“, – linkėjo D. Voronė.
Gerai kad ji gyvena Dievo palaimoje kuo daugiau tokiu žmoniu tuo Lietuva bus dvasingesnė. Dora ir tikėjimas Dievu visada nugali blogis sunyksta nuo tiesos .
evą, tai Jis yra visko pradžia ir pabaiga. Tik Jis vienas yra pagrindas, į kurį galima atsiremti!
