Praeitą savaitę buvo paviešintas įdomus dokumentas – Europos Sąjungos (ES) užsakyta ataskaita apie pernykščio karo tarp Rusijos ir Gruzijos priežąstis, kurią parengė kelios dešimtys įvairiausių sričių specialistų. Kadangi minėtos ataskaitos lietuviško vertimo dar nėra, dauguma Lietuvos skaitytojų susipažino su jos pagrindiniais teiginiais ne tiesiogiai, o iš mūsų apžvalgininkų pateiktų ataskaitos atpasakojimų. „Atpasakojimai“ buvo papildyti atitinkamais šių apžvalgininkų komentarais, kurie nedviprasmiškai sufleravo Lietuvos visuomenei – dėl karo ir jo pasekmių yra kalti patys gruzinai. Dėl to ir noriu aptarti ne tiek pačią garsiąją ataskaitą, kiek jos lietuviškas interpretacijas, kaip bandymų kryptingai formuoti mūsų žmonių viešąją nuomonę pavyzdžius.
Pirmiausia norėčiau apsidrausti, jog mano pastebėjimuose nėra nieko asmeniško. Priešingai – abu autoriai, kurių straipsnius šia tema aš noriu aptarti, daugiau žinomi kaip nuoseklūs nonkonformistai, neieškantys žodžio kišenėje, kai reikia gvildendenti aktualius Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimus.
Iš pradžių pasirodė kaip reta prorusiškas Kęstučio Girniaus tekstas “ES ataskaita – smūgis Gruzijai” . Iš jo “paaiškėjo“, kad Gruzija yra agresorė, o šios šalies vadovas Michaelas Saakašvilis – banalus apgavikas ir lietuvių – gruzinų draugystės išdavikas. Ar tikrai taip?
Be to, ponas Kęstutis net neabėjoja ataskaitos objektyvumu. Kažkodėl visai nepagalvota apie tai, kad jei prorusiškai elgiasi net ES monstrai Vokietija ir Prancūzija, tai nėra ko stebėtis ir samdytų ekspertų tendencingumu. O jis yra akivaizdus.
Tai atskleidžia jau vien tik jų naudojami geografiniai pavadinimai. 1922 metais Josifo Stalino įstegta "Pietų Osetija" nustojo egzistavusi dar 1991 metais, po ko ji išliko tik dalį Gruzijos teritorijos kontroliuojančių rusų okupantų ir jų vietinių pakalikų vaizduotėje. Kaip matome - ir kai kurių ES "ekspertų" bei mūsų apžvalgininkų galvose. Ir apskritai, "Osetija" (Žemutinė Kartlija) į pietus nuo Kaukazo - toks pats gamtos dėsniams prieštaraujantis absurdas, kaip "Rusija" (Karaliaučius) į vakarus nuo Lietuvos arba "Izraelis" (Birobidžanas) Tolimuosiuose Rytuose.
Jau vien tik šios nenormalios sąvokos naudojimas yra nedraugingumo už savo teritorijos integralumą kovojusiai Gruzijai pavyzdys. Tai, o ne Gruzijos veiksmai, yra tarptautinės teisės pažeidimas, nes rusų užimtos teritorijos (kaip jie jas bevadintų ir kokių marionetinių "valstybių" jie ten bepristeigtų) yra tarptautiškai pripažinta integrali Gruzijos valstybės dalis, o ne kažkokia "ginčytina" (taigi niekieno) žemė.
Straipsnio autorius suabsoliutina ataskaitos reikšmę, tarsi ji būtų kažkoks išskirtinis ir kam nors privalomas dokumentas. Toliau eskaluojamas rusų propagandistų melas apie tai, kaip gruzinai apšaudė neva miegančios ir taikios "Pietų Osetijos" "sostinės" gyvenamuosius rajonus, nors jau seniai nustatyta, kad iš tikrųjų buvo sunaikinti tik gynybinę reikšmę turintys priešininko objektai. Ignoruojamas pagrindinis ir visiems žinomas faktas - Gruzija pabandė išlaisvinti SAVO žemes, ji TEISĖTAI veikė savo teritorijoje prieš NETEISĖTAI ten buvusius rusų okupantus ir jų vietines marionetes. Sutikti galima nebent su K.Girniaus straipsnio pavadinimu: "ES ataskaita - smūgis Gruzijai". Šis jo straipsnis – taip pat.
Ne ka mažiau suglumino ir gerbiamo Gino Dabašinsko straipsnis “Michailo Saakašvilio karo ligos istorija” . Nesitikėjau iš autoriaus tokių "minčių vingių", kurie taip pat jau daug kartų yra girdėti iš Rusijos propagandistų. Pasirodo, Lietuva (ir, žinoma, visas civilizuotas pasaulis) turėjo iš pat pradžų „atskirti Gruziją nuo Saakašvilio..." Tik neaišku, kaip ir kodėl turėtume atskirti tautą nuo jos teisėtai išrinkto prezidento, kuris stovi jos nacionalinių interesų sargyboje? Bent jau aš nuoširdžiai pavydžiu Gruzijai tokio lyderio. Nežiūrint kare patirtų nuostolių, M.Saakašviliui pavyko smarkiai pakelti gruzinų tautinį ir pilietinį sąmoningumą ir suteikti Gruzijos kovai už okupuotų teritorijų išlaisvinimą tarptautinį skambėsį. Žinoma, kai kurių Lietuvos politikų ir politikos apžvalgininkų požiūriu, tai yra „nepragmatiška“, nes „su Rusija reikia elgtis pagarbiai...“
Galų gale, jokios ataskaitos nereikalingos tam, kas sugeba mąstyti ir nėra praradęs teisingumo jausmo.
Rusija jau seniai ruošėsi šiam karui, nes negalėjo pakęsti, kad, pavyzdžiui, Gruzijos ekonomika 2006 metais paaugo 10, o 2007 - net 12 procentų. Būtent vis labiau fašistėjančios Rusijos pastangomis, išnaudojant ryšius su minkštakūniais Prancūzijos ir Vokietijos vadovais, buvo pasiekta, kad 2008 metų vasario mėnesį, samito Budapešte metu, Gruzijai nebuvo pasiūlytas stojimo į NATO planas. Tačiau tuo pačiu metu rusų okupuotoje Abchazijoje buvo įkurtos kelios stambios karinės bazės ir suremontuotas geležinkelis, reikalingas karo technikai permesti. Prieš pat invaziją buvo paskelbta Šiaurės Kaukazo karinės apygardos kariškių pensininkų ir vadinamųjų „kazokų“ – įteisintų gaujų – mobilizacija; pasitelkti net Ramzano Kadyrovo „čečėnai“ (juk nemanome, kas pokario stribai turėjo teisę vadintis lietuviais).
Panašu, kad K.Girnius ir G.Dabašinskas nežino ir apie tai, kad Cchinvalio miestą sugriovė ne jį trumpam išlaisvinę gruzinai, o rusų bombonešiai. Yra išlikusi filmuota medžiaga, kurioje matyti, jog gruzinų karinė technika važinėja tuščio miesto gatvėmis (rusai dar prieš puolimą išvežė praktiškai visus civilius gyventojus, kuriuos dar anksčiau jie buvo pavertę „Rusijos piliečiais“) tarp visiškai sveikų namų, o štai po rusų aviacijos antskrydžų miesto kaip ir neliko...
Pabaigai pabandysiu apeliuoti į jausmus ir protus tų, kuriems vis dar atrodo, kad Gruzija – tai tolima egzotika, ir jos bėdos mums neturi rūpėti. Nieko panašaus. Nors jau penki metai esame NATO nariai, turėdami tokį rytinį kaimyną negalime atsipalaiduoti net akimirksniui. 1991 metais nedaug tetrūko, kad ir Lietuvoje atsirastų kokia nors „autonomija“, kuri vėliau pasiskelbtų savo „nepriklausomybę“, o jos gyventojams būtų išdalinti tos pačios Rusijos (arba Lukašenkinės Gudijos – be skirtumo) pasai. Tada ir mes turėtume problemų, siekdami įstoti į NATO, o kuo nors neįtikę nervingai Maskvai – sulauktume neprašytų svečių - jos pėstininkų ir tankistų, jūreivių ir artileristų. Gal net „kazokų“ ir „savanorių“ iš kokios nors „Pietų Osetijos“.
Todėl suprantamas autorių noras pasirodyti kuo originaliau neturėtų užgožti jų atsakomybės jausmo ir nevirsti skaitytojų klaidinimu.
