Mūsų su vyru santuoka atrodė tobula, tačiau kartą įvyko tai, kas supurtė visus įmanomus pamatus po kojomis.
Beveik 7 metus esame kartu, auginame ketverių metų dukrelę. Kasmet planuojame atostogas, neseniai nusipirkome sodybą, gyvename taip, lyg mūsų planas būtų nugyventi kartu visą gyvenimą – bendra buitis, paskola, rūpesčiai ir džiaugsmai.
Nei karto per tuos 7 metus nebuvau pajutusi jokių ženklų, kad galėčiau vyrui būti neįdomi.
Deja, dabar viskas, atrodo, nusibraukė ir nebeliko nieko, ką tiek metų kūrėme. O kas svarbiausia, aš nebežinau, kaip gyventi toliau. Griauti? Atleisti? Palikti? Bėgti? Atsiprašyti pačiai?
Darbe pradėjo dirbti ilgiau
Viskas prasidėjo nuo to, kai vyras darbe pradėjo dirbti vis ilgiau ir ilgiau. Nauji projektai, susitikimai, užsitęsę susirinkimai. Iš pradžių tikėjau, nes eilę metų neabejojau tuo, kad mano vyras yra labai geras darbuotojas, kuris darbe padaro ne tik savo, bet ir kitų darbus.
Tačiau vieną vakarą viskas pasikeitė. Grįžęs namo, kaip įprasta, vyras rado mane gaminančią vakarienę. Pats, pasisveikinęs, nuėjo po dušu, o telefoną paliko prieškambaryje. Įkyriai viena po kitos pradėjo eiti žinutės, todėl nuėjau pažiūrėti.
Aš nežinau, koks velnias mane patempė pažiūrėti, kas parašė tą žinutę, tačiau atsidariusi pamačiau tai, ką iki šiol sapnuoju košmaruose. „Brangusis, šiandien buvo labai gera su tavimi. Planuokime dažnesnius pabėgimus vietoje pietų.“
Pamačiau, kad žinutė siųsta iš jo kolegės telefono numerio. Rankos ėmė drebėti. Ašaros pabiro kaip pupos. Sviedžiau keptuvę ant žemės su visu maistu ir išlėkiau pro duris.
Nebežinau, kur tada ėjau. Bėgau keliu neaiškia kryptimi, o galvoje sukosi vienintelis klausimas – kada!? Kada nutiko taip, kad aš jam tapau nebereikalinga, o mano vietoje atsidūrė kita...?
Ar tada, kai per skausmus pagimdžiau jam dukrą? Ar tada, kai slaugiau jo mirštančią mamą? Ar tada, kai metinių proga padovanojau kelionę į kalnus? Vis galvoju, kada tapau jam neįdomi?
Nurimus pirminėms emocijoms grįžau į namus. Radau jį su dukra sutvarkiusius virtuvę, o ir įpilta taurė vyno, turbūt, buvo ženklas, kad jis nori su manimi pasikalbėti.
Klausiau jo stiklinėmis akimis. Klausiau jo atsiprašymų ir pažadų, kad su Rūta jų niekas nebesies. Kad jis pakeis darbą. Kad jis ištrins jos numerį. Kad jis myli mane. Kad jis nori šeimos. Kad tai buvo vienkartinis nuotykis.
Jis kalbėjo viską, ką norėjau girdėti, bet jaučiausi sutrypta, lyg tas šlapias skuduras, besimėtantis ant žemės. Jaučiau, kaip sutryptas mano moteriškumas ir tikėjimas juo – savo gyvenimo vyru.
Šiuo metu mudu toliau gyvename tuose pačiuose namuose, bet negaliu pasakyti, kad esame kartu. Nebejaučiu meilės jam – širdyje neapykanta, šaltis, tačiau namuose yra paauglė dukra, yra kuriami namai, statoma sodyba, todėl sutrypti viską ir išsiskirti – tikrai ne išeitis.
Ar man pavyks susitaikyti su išdavyste? Ar aš galėsiu vėl su juo mylėtis iš meilės? Ar galėsiu eiti jam įsikibus į parankę aukštai iškelta galva, kai širdyje visada suksis mintis, kad jis man buvo neištikimas?
Griuvo mano tikėjimas ir pasitikėjimas. Nebetikiu nei kitais, nei savimi. Ir štai kaip kartais gyvenime nutinka – vieną dieną tu guodi draugę dėl irstančios santuokos, o kitą ir pati, žiūrėk, ieškai paguodos ir padrąsinimo eiti pirmyn. Moterys, nebūkite naivios, domėkitės savo vyrais ir jų gyvenimu, dabar aš noriu įspėti kitas...
Autorius: skaitytoja Rasa
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]
Rujojančių kalių buvo ir bus....
