Susižavėjusi realistiškomis lėlėmis Emilija ėmė ir pradėjo jas kurti ir nors tuo užsiima dar vos metus, jau turi ir kurioziškų istorijų, kurias pasakoja su plačia šypsena ir juoku – žmonių reakcijų pasitaiko įvairių, o kartais priverčia ne tik nuoširdžiai nusijuokti, bet ir kiek išsigąsti.
Susižavėjo dar vaikystėje
Greičiausiai, kaip ir daugeliui mergaičių, taip ir E. Černovaitei vaikystė prabėgo su lėlėmis rankose. Kaip pati pasakoja, dar vaikystėje ir pastebėjo realistiškas reborn lėles, tik jų kaina tiek tada, tiek ir dabar kandžiojosi.
„Kai aš buvau mažesnė naršiau internete ir mačiau, kad tokios lėlės yra, bet mačiau, kad jos labai brangios, tai, aišku, mama nenorėjo pirkti man (juokiasi). Bet pernai metais pamačiau, kad pardavinėja jų dalis, pagalvojau, kad pabandysiu“, – su šypsena pasakoja pašnekovė.
Pamačius pardavinėjamas dalis merginai toptelėjo idėja – imti ir pabandyti pačiai pagaminti tokią lėlę. Be to, septynerius metus ji lankė dailės mokyklą, kur išmoko tapyti, tad ir ši užduotis atrodė labai panaši ir visai nesudėtinga.
Visko mergina išmoko pati: žiūrėjo įvairius vaizdo įrašus „Youtube“, pritaikė dailės mokykloje sukauptas žinias ir dabar sako jau atradusi savo būdus gaminti lėles, nors tuo užsiima tik metus, tačiau atrodo, kad Emilijos rankose gimsta profesionalų darbai.
„Nors yra kursai, bet galvojau, kad neturėtų būti taip skirtinga nuo tapymo, tai pati sau ir mokiausi. Dabar pati savo techniką radau ir darau“, – šypsosi ji.
Tiesa, lėlių gamyba yra tik Emilijos hobis, mat dabar ji universitete studijuoja slaugą. O laiko pagaminti lėlei reikia išties nemažai:
„Priklauso nuo dydžio, kiek laiko turiu, ar turiu mokytis, ar ne. Nuo savaitės iki mėnesio maždaug užtrunka, priklauso nuo dydžio, kiek plaukų reikia dėti, nuo galvos.“
Dydžių gali būti įvairių – nuo 25 centimetrų mažylio iki 2 metų vaiko ūgio, o jai pačiai yra tekę matyti net 5 metų vaiko dydžio lėlę. Kol kas Emilijos didžiausia gaminta lėlė yra 72 centimetrų.
Gamybai prireikia nemažai medžiagų
Net ir mažiausios lėlės gamybai prireikia daugybės medžiagų bei kantrybės – vien dažymas užtrunka ilgas valandas, nes lėlę reikia padengti ne vienu sluoksniu dažų.
„Aš dažau su akriliniais dažai, yra ir specialūs dažai, kuriuos deda į orkaitę, bet aš jų nenaudoju. Akriliniai dažai džiūsta natūraliai, užtat aš juos naudoju, be to jie pigesni, bet tai nereiškia, kad gaunasi blogesnis rezultatas, jis lygiai toks pats, tik tiek, kad skiriasi dažymo būdai.
Ant lėlės gaunasi mažiausiai 20 sluoksnių dažų. Pirma dedasi odos spalvos sluoksnis, paskui raudoni atspalviai, reikia daryti venas ir žandus paraudoninti, lūpas. Ilgas procesas“, – kūrybos proceso subtilybes atskleidžia E. Černovaitė.
Realistiškai atrodančios lėlės ne tik atrodo kaip vaikai – jų svoris taip pat yra atitinkamas, tam kūnelis prikišamas ne tik specialaus kamšalo, bet ir pripilama mažų stiklo gabaliukų, kurie suteikia svorį.
Emilija savo gaminamoms lėlėms vietoj plaukų įsodina Angoros ožkos vilną – ji itin panaši į žmogaus plauką ir atrodo natūraliai, nors neslepia, jog neretai tokioms lėlėms naudojami ir žmogaus plaukai. Kiekvienas plaukelis naudojant vilnos vėlimo adatą yra įsodinamas į lėlės galvą.
„Plaukai yra Angoros ožkos, jeigu didesnei lėlei, gali dėti ir žmogaus plaukus, bet vaiko, suaugusio netinka. Man pačiai dar neteko to daryti, nes 72 centimetrų dar vis tiek mažas leliukas gavosi, kad ir 9 mėnesių maždaug. Bet vis tiek žmogaus plaukų dar nesu bandžiusi – nedariau tokios didelės lėlės, bet procesas tas pats, tik turi būti atsargesnis ir dėti pagal plaukų šaknį. Ožkos plaukų neturi stebėti, ar šaknį dedi, ar ne, nes jie labai ploni ir vis tiek gražiai sugula sušukavus“, – pasakojo Emilija.
Lėlės – vaizduotės vaisius
Blakstienas Emilija renkasi priklijuojamas, nes jai asmeniškai taip atrodo gražiau nei įsodintos blakstienos. Taip pat reikalingi ir nauji tvarkingi drabužėliai, nes šios lėlės – kolekcinės, tad pagaminti lėlę prireikia nemažai lėšų. Tiesa, tik pradžiai, nes pradėjus pardavinėti lėles viskas ima pamažu atsipirkti.
„Daug pinigų reikia, kad pradėti, pora šimtų tikrai išeina, paskui jau kai parduodi, nors nebrangiai parduodu palyginus, tai išeina nemažai, bet paskui atsiperka. Lėlės kaina priklauso nuo dydžio, iš tikrųjų, didesnė, aišku, daugiau kainuos. Mažiausia kainuoja apie 100 eurų, didžiausią esu pardavusi už 400. Bet, aišku, aš tiek negaunu, nes daug kas išeina medžiagoms“, – atskleidė pašnekovė.
Visos merginos pagamintos lėlės – jos pačios vaizduotės vaisius, tad nenuostabu, jog kiekviena lėlė randa savo namus, o bėgant laikui ji sulaukia vis daugiau užsakymų. Sako, Ispanijoje, kur gyvena jau 20 metų, tokios lėlės daug populiaresnės, tad būna, jog nebaigus vieno užsakymo jau atsiranda kitas:
„Užsakymai dabar iš pagrindinių dviejų klienčių ateina, joms patiko mano darbas, užsisakinėja ir toliau. Jos yra kolekcionierės, pagrinde perka suaugusios moterys. Man iš anksto sumoka pinigus ir aš padarau pagal jų norus – pasako, kokia akių spalva, kokia plaukų spalva.“
Pasitaiko kuriozų
Vis dėlto, ne visus tokios lėlės sužavi, veikiau priešingai, kartais kelia šiurpą, nes jų realistiškumas ir panašumas į gyvą vaiką yra nepaneigiamas. Šiandien Emilija su juoku pasakoja istorijas, su kuo teko susidurti pardavinėjant savo kurtas lėles.
„Yra, kas galvojo, kad numiręs. Pavyzdžiui, kai pirmą lėlę padariau, įkėliau į „Facebook“ ir šeima susidomėjo, pasiūlė vaikams, ar jie norėtų tokios lėlės ir vaikai pasakė, kad atrodo kaip numiręs vaikas ir nenori“, – kuriozišką situaciją prisimena E. Černovaitė.
Iš kitos istorijos mergina saldžiai juokiasi, nors tuomet buvo kilę ir šiek tiek baimės, jog teks aiškintis su pareigūnais:
„Ėjau su mama į parduotuvę, nešiau lėlę, nes pirkusios moters vyras ten dirbo ir paskui turėjo išvežti lėlę į kitą miestą. Aš tą kūdikėlį laikiau ant rankų, padaviau jam, jis man pervedė pinigus į sąskaita ir išsiskirstėme. Paskui mus sustabdė vienas vyras ir paklausė: „Čia vaiką pardavėt ar lėlę?“. Galvojom, kad jau policiją iškvies, kad vaikus parduodam. (juokiasi)“
Pati Emilija sako jau pripratusi ir neišsigąsta naktį prabudusi ir pamačiusi lėlę, tačiau neslepia – kartais vis dar atrodo, kad sujuda lėlės galva ar galūnės, tad kūną perbėga šiurpuliukai.
