Jaukūs namai, mėgstamas darbas ir mylinti šeima – pamatai, ant kurių statomas gyvenimas. Neretai tai ir viso gyvenimo siekiamybė, tačiau panevėžietė žurnalistė Lina Neverbickienė, supratusi, jog materialūs dalykai gali pakirpti sparnus, beveik prieš trejus metus susikrovė lagaminus ir su vyru bei dvejų metų sūneliu persikėlė gyventi į Berlyną. Nors dabar gyvena kaip studentai, gali godžiai gerti visas gyvenimo spalvas.
Kratosi emigrantės etiketės
Daugelis svetur išvykstančių lietuvaičių emigracijos kelią renkasi dėl gardesnio duonos kąsnio. Ir beveik visi svajoja anksčiau ar vėliau grįžti į Lietuvą. Tačiau panevėžietė Lina Neverbickienė ir jos vyras Renatas beveik prieš trejus metus į Vokietiją išvyko ne geresnio gyvenimo ieškodami, o norėdami į savo gyvenimą įnešti naujų spalvų, potyrių, išgyvenimų. Tad sulaukę, kol du vyresnieji vaikai baigė mokyklą, susikrovė lagaminus ir išvyko į savo meilės miestą Berlyną.
Berlynas buvo pirmasis Linos su vyru pamatytas užsienis. Dar studijų laikais jie lankėsi Rytų Berlyne, o po metų, griuvus sienai, ir Vakarų Berlyne. Gal todėl šis didmiestis juos visada viliojo grįžti. Ji įsitikinusi, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai.
„Atėjo toks gyvenimo momentas, kai niekas nebedžiugino: tie patys draugų gimtadieniai, šeimos šventės, net tas pats Kalėdų švenčių scenarijus. Reikėjo kažką keisti. Gyvenimas per trumpas, kad nugyventum jį vienoje vietoje.
Kai patiri nuolatinį judėjimą, save perkeli į kitą aplinką, išmeti iš komforto zonos, atrandi visai kitų galimybių ir pamatai, kad pats gali būti visai kitoks. Tad tik sulaukėme momento, kol vyresnieji vaikai baigė mokyklą, o mažiukas dar jos nelanko, padarėme tai, apie ką svajojome“, – „Sekundei“ pasakojo L. Neverbickienė.
Ji savęs net nelaiko emigrante. Moters teigimu, emigracija yra vyresnių žmonių terminas, jauni žmonės jo net nevartoja. Jaunimui tarsi savaime suprantama, kad dabar galima mokytis, dirbti, keliauti ir gyventi ten, kur nori.
Ir Berlynas dabar tapo savotiška tarpine stotele, kur susibėga visa šeima, mat dukra studijuoja architektūrą Vilniuje, sūnus – medialogiją Kopenhagoje, o mažasis sūnus su tėvais gyvena Berlyne.
„Nemėgstu žodžio emigrantas. Juk jeigu tas pats vokietis išvažiuoja gyventi ir šildyti savo senų kaulų į Kanarus, jis jau emigrantas? Ne, niekas jo taip nevadina. Tai tiesiog kitur gyvenantis vokietis. Taip ir po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių negalime vadinti emigrantais“, – kalbėjo L. Neverbickienė.
Kitokia vidutinio amžiaus krizė
Ką reikės daryti, kai sūneliui ateis metas eiti į mokyklą, ji dar nesvarstanti. Kol kas nesiruošia nei grįžti į Lietuvą, nei likti Berlyne. Tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Studijų metais kartu su vyru neturėjo galimybės keliauti, tad dabar stengiasi atsigriebti su kaupu.
„Mane Berlynas taip apsėdo, kad aš jau nebegalvoju, kas bus toliau, ką veiksiu po metų. Dabar esame savotiškoje pusiaukelėje ir ja mėgaujamės. Berlyne nuomojamės studentišką butą, neturime nei indaplovės, nei mašinos, nei didelio televizoriaus. Viską palikome Lietuvoje.
Negalime leisti, kad materialūs dalykai nukirptų sparnus. Paradoksalu, kad visi tie materialūs daiktai, kurie tau turi teikti gyvenimo pilnatvę ir patogumą, tampa akmeniu po kaklu ir savotiškai pririša“, – mano pašnekovė.
Jos teigimu, ne tik studentai, bet ir vyresni žmonės gali ir turi keliauti. Aišku, kai yra mokyklinio amžiaus vaikų, keliauti gana sunku, nes kiekvienoje šalyje skiriasi mokymasis, be to, nelengva ir adaptacija.
Tačiau vyresnieji Neverbickų vaikai jau gyvena savarankiškai, o mažylis dar nelanko mokyklos. Kita vertus, šeima nė nepajuto tuščio lizdo sindromo – iš namų sparnus pakėlė visi kartu.
„Ne vaikai išėjo iš namų, o mes. Juokaujam, kad vieni ištikus vidutinio amžiaus krizei keičia partnerius, o mes – gyvenamąją vietą. Šiuo klausimu esame senamadiški – su vyru kartu dar nuo studijų laikų. Dar per jauna kalbėti apie sėkmingos santuokos receptus. Tiesiog taip išėjo, gal pasisekė, gal pavyko išspręsti kai kuriuos klausimus, gal kad daug dirbome vienas su kitu. Nežinau, kiek yra mano indėlio, o kiek sėkmės, kad pavyksta susikalbėti su vyru, kad visi mano vaikai puikūs, nori mokytis ir gyvenime kažko siekia“, – šypsosi moteris.
Užburianti Berlyno dvasia
Berlynas ją žavi savo daugiakultūriškumu, paprastumu ir lengvumu. Nors ji galėtų gyventi ir viena kuklioje kalnų trobelėje, tačiau bent jau šiuo gyvenimo periodu traukia miesto ritmas. Gal Lietuva pasidarė per maža, o gal norisi tiesiog ko nors kito.
„Berlynas turi kažkokio „draivo“. Tas miesto diversiškumas sukuria tokią terpę, kurioje kiekvienas jaučiasi gerai. Čia nesijauti svetimas. Visi, kas pagyvena Berlyne savaitę ar dvi, pajunta trauką šiam miestui. Mane ypač žavi šio miesto paprastumas: nuo žmonių bendravimo lengvumo iki kavinių ir knygynų jaukumo. Į Berlyną niekas nevažiuoja užsidirbti pinigų, čia važiuojama atrasti save“, – tvirtino panevėžietė.
Tiesa, nemokantiems vokiečių kalbos atvykėliams įsitvirtinti nelengva. Reikia daug užsispyrimo ir kantrybės. Tačiau čia, skirtingai nei Lietuvoje, žmonės atviri ir bendraujantys.
Vokietijoje svarbiausia ne tai, ką tu turi ir ką dirbi, o bendravimas. Ten įprasta į parodos atidarymą ar vakarėlį ateiti be kvietimo. Berlynas traukia ir tuo, kad čia demonstruoti savo padėtį ar turtus yra blogas tonas. Net ir milijonieriai važinėja viešuoju transportu, valgo toje pačioje kavinėje už kampo ir rengiasi drabužiais iš blusų turgaus.
„Man patinka, kad čia žmonės yra laisvi nuo materializmo. Lietuvoje žmogus vertinamas pagal tai, ką jis dirba ir ką turi, kokie jo draugai, o čia svarbiausia pats bendravimas. Kiekvienam jaunam žmogui rekomenduočiau nors keletą metų pagyventi šiame mieste“, – teigė moteris.
Ėmėsi plunksnos
Vokietijos sostinėje Linos vyras Renatas, Lietuvoje dirbęs fotožurnalistu ir fotoredaktoriumi, dirba mados fotografu, o Lina augina dabar ketverių sūnelį, rašo internetinį dienoraštį, dirba su įvairiais meniniais projektais ir rengia jau antrą savo knygą. Pirmoji jos knyga romanas „Objektyve meilė“ visai neseniai pasirodė ir Lietuvos knygynuose.
Gebėjimas valdyti plunksną visada buvo jos stiprioji pusė. Nuo vaikystės Lina mėgo rašyti ir fotografuoti.
Dar pradinėse klasėse ji buvo tapusi savotiška klasės metraštininke: kiekvieną svarbesnę akimirką įamžino nespalvotose fotografijose, kurias pati ir ryškindavo tėčio laboratorijoje. Ir tik antrame kurse sutikusi savo vyrą suprato, kad fotografuoti jam sekasi geriau, todėl fotografiją paliko vyrui. Baigusi žurnalistiką Lina dirbo dienraštyje, vėliau perėjo į kitą barikadų pusę ir tapo ryšių su visuomene konsultante, verslininke, nors niekada rašymo neapleido. Kaip juokauja moteris, ji žurnalistė iš pašaukimo.
„Rašyti man visada patiko. Tačiau žurnalistika atima labai daug jėgų. Klaidingai manoma, kad žurnalistas labai daug pasisemia savo darbe, iš tiesų jis daugiau atiduoda, negu gauna. Tu išsibarstai ir tai pradeda erzinti ir varginti. Reikėjo savotiškos meditacijos, susikaupimo, gebėjimo pasižiūrėti, ką sukaupiau savyje. Tai ir tapo knygos rašymas. Nors net nežinojau, nei kaip, nei nuo ko pradėti, buvo įdomu pasižiūrėti, ką galiu iš savęs paimti“, – pasakojo L. Neverbickienė.
Savo debiutinį romaną ji rašė net trejus metus, dažniausiai vakarais ir per pietus, kol sūnus miegodavo. Apie tai, kad ji rašo knygą, nežinojo net vyras. Moters teigimu, tai buvo jos maža paslaptis, jos atskiras pasaulis, kuriuo nenorėjo dalytis.
„Dabar rašyti daug lengviau, išmokau pasikliauti savimi ir savo intuicija, tais žodžiais, kurie eina iš širdies. Ir, žinoma, savęs nekritikuoti. Iš pradžių buvo daug braukymų ir perrašinėjimų, abejojau savimi, todėl romaną pirmiausia daviau perskaityti draugėms ir tik po jų komentarų ir pastabų atidaviau leidyklos teismui“, – kalbėjo rašytoja.
Meilės prieskoniai
Savo pirmąjį romaną ji dedikavo tėčiui, Panevėžyje puikiai žinomam gydytojui, visuomenininkui, ilgamečiam kūdikių ir vaikų namų vadovui Algimantui Bandzai, kurio vardu pavadinti Panevėžio vaikų globos namai. Būtent tėtis ją supažindino su literatūros ir fotografijos pasauliu.
Romanas „Objektyve meilė“ nėra autobiografinis, tačiau jame labai daug ir pačios autorės, nes dauguma situacijų, vietų, personažų atkeliavo iš tikro gyvenimo.
„Neišsiginsiu, kad manęs ten nėra. Draugai net mane tapatina su romane veikiančia redaktore, o mano vyrą – su fotografu. Bet kiek ten to tikrumo, nežinau. Gal netyčia taip išėjo. Nors, kaip juokauja mano vyras, knygos herojus net naudoja jo kvepalus.
Smagiausia, kad rašydama herojus galiu susikurti tokius, kokius tik noriu. Su tuo pačiu vyru gyvenu jau beveik 25-erius metus, tad nors knygoje galiu išgyventi romantišką nuotykį ir susikurti sau meilužį“, – juokiasi knygos autorė.
Tai knyga apie meilę, tačiau romane gvildenama ir kita labai aktuali problema – žurnalisto bei politiko atsakomybė. Tai žmonės, kurie žodžiais gali išgelbėti arba sugriauti kitų žmonių gyvenimus. Žodis gali gydyti, bet gali ir sužeisti.
Linos teigimu, tiek žurnalistikos, tiek ir politikos pasauliai yra labai įdomūs, tačiau iki šiol kažkodėl apie juos vengiama kalbėti. Dažnas įsivaizduoja, kad žurnalistas tik pasistaipo prieš kameras ir laiku pakiša kam mikrofoną, tačiau iš tiesų tai be galo sunkus, nors ir įdomus darbas. O politikos pasaulis dar margesnis: čia daug intrigų, purvo, idealizmo ir net kvailo idiotizmo. Tai bus knygos kabliukas, kuris turėtų užkabinti skaitytoją.
„Norėjau pagvildenti politiko ir žurnalisto atsakomybės klausimą. Gal net parodyti, jog žurnalistai nėra žvėrys, kartais jie priversti imtis vieno ar kito straipsnio, net jei jų žmogiškasis pradas linkęs nutylėti ar neatskleisti. Iš čia kyla daug moralinių dilemų – elgtis, kaip liepia protas ar širdis, paklusti redaktoriui ar ne“, – kalbėjo žurnalistė.
Rašytoja prasitarė, jog rašo ir antrąją knygą. Šį kartą romanas bus apie tai, kad įsimylėti galima ne tik Paryžiuje ar Romoje, bet ir Berlyne. Kažkodėl Berlynas daug kam asocijuojasi su purvinu, apgriuvusiu ir grafičiais apipaišytu miestu, o ji sieks atskleisti, koks iš tiesų žavus šis Europos didmiestis ir kad galima pamilti svetimą miestą ir jo žmones.
„Nesu iš greitai rašančių ir skubančių autorių, mėgstu viską apgalvoti ir subrandinti savo darbą. Galiu tik pasakyti, jog tai bus meilės istorija, apibarstyta emigrantiškais prieskoniais“, – intriguoja rašytoja.
Lina DRANSEIKAITĖ
