Pasak palestiniečių atstovų, Palestinos sprendimas tapti Jungtinių Tautų nuolatine nare buvo JAV prezidento Baracko Obamos idėja. Praeitais metais kalbėdamas JTO Generalinėje Asamblėjoje, Obama iš tiesų pareiškė, jog po metų būtų smagu vėl susirinkti į Asamblėją pagaliau turint parengtą susitarimą, kuris leistų jau nepriklausomai ir suvereniai Palestinos valstybei prisijungti prie Jungtinių Tautų šeimos. Kaip savo straipsnyje teigia Daoudas Kuttabas, palestiniečiai nepamiršo šių Obamos žodžių.
Obamos iniciatyvą atnaujinti palestiniečių ir žydų taikos procesą labiausiai inspiravo Izraelio atsisakymas bent trumpam nutraukti savo gyvenviečių kūrimą palestiniečių apgyvendintose teritorijose. Amerikiečiai Izraeliui netgi pasiūlė 3 milijardų JAV dolerių vertės finansines injekcijas į žydų karinę pramonę tam, jog būtų pristabdytos savavališkos žydų gyvenviečių statybos palestiniečiams priskiriamose vietovėse. Izraelio ministras pirmininkas Benyaminas Netanyahu atmetė šį pasiūlymą.
Šių metų gegužę Obama dar kartą ėmėsi taikdario vaidmens ir oficialiai pareiškė, jog Izraelio ir palestiniečių sienos turėtų būtų nustatytos, remiantis 1967 metų susitarimais. Palestiniečiai tokį Obamos pasiūlymą parėmė, tuo tarpu žydai jį dar kartą atmetė. Tad palestiniečiams iš esmės nebeliko didesnės pasirinkimo laisvės – arba bandyti ginti savo teises karinėmis priemonėmis, arba mėginti spręsti nesutarimus JTO veiklos formate.
Tai jau ne pirmasis atvejis, kuomet iš JTO yra tikimasi Artimųjų Rytų konflikto išsprendimo. Dar 1947 metais JTO Generalinė Asamblėja nubalsavo dėl tuomet britų mandatu valdomos Palestinos padalinimo į atskiras žydų ir arabų valstybes. Visgi šiuo metu Izraelis atisako pripažinti palestiniečių valstybės atstatymo galimybę netgi žymiai susiaurintomis sąlygomis – mažesnėje teritorijoje nei toje, nustatytoje pagal 1947 metų padalinimą.
Padėtis galėjo visiškai pasikeisti paskutiniame praeito tūkstantmečio dešimtmetyje. Tuomet po Madrido pokalbių 1991 metais žydai ir palestiniečiai pagaliau pradėjo atviras derybas, o lūžio tašku turėjo tapti 1993 metų Oslo susitarimai, pagal kurios palestiniečių valstybingumas turėjo būti atkurtas penkerių metų laikotarpyje. Visgi šis taikos procesas žlugo – paaiškėjo, jog žydai ir palestiniečiai tiesiog negali susitarti, netgi dėl menkiausių klausimų išsprendimo.
Anot Daoudo Kuttabo, blogai yra ne vien tai, jog tiesioginėmis derybomis nepavyko pasiekti jokių teigiamų permainų. Nukreipdamas tarptautinės bendruomenės dėmesį į taikos derybų proceso eigą, Izraelis tuo pat metu pradėjo tyliąją palestiniečių žemių okupaciją – savavališką žydų gyvenviečių kūrimą palestiniečių žemėse. Negano to, Izraelis žengė dar toliau ir užsiėmė vadinamosios „saugumo sienos“ statybomis. „Saugumo siena“ praktiškai nulėmė tiek ekonominę, tiek socialinę palestiniečių atskirtį. Tarptautinis Teisingumo Teismas Hagoje išaiškino, jog remiantis tarptautinės teisės nuostatomis tokios sienos statybos yra neleistinos. Visgi į šį išaiškinimą žydai vis dar neatsižvelgia.
Tad palestiniečių sprendimas savo valstybingumo siekti, įsiliejant į tarptautinių organizacijų veiklą, yra suprantamas. Jei tiesioginės derybos palestiniečiams kol kas neatnešė jokių džiugių permainų, tai galimas JTO pripažinimas galėtų tapti tikru galvos skausmu Izraeliui. Amerikiečiams – taip pat. Patys palestiniečiai palankiai vertina tokią iniciatyvą, nors ir nesitiki pakankamai greitų ir apčiuopiamų rezultatų.
Visgi Palestinos gyventojai gali džiaugtis bent jau tuo, jog Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) vadovas Mahmoudas Abbasas sugebėjo atrasti naujų poveikio svertų derybose su JAV ir Izraeliu. Pačiam Abbasui, kaip PIO vadovui, tai itin naudinga. Bent jau trumpuoju laikotarpiu. Mat labai tikėtina, jog JTO neskubės priimti greitų sprendimų dėl palestiniečių priėmimo į organizaciją.
Tam yra esminė priežastis. JTO Generalinė Asamblėja nėra tas pats kas JTO Saugumo Taryba, tad paprastu narių balsavimu visiškos Palestinos nepriklausomybės ji pripažinti (ar nepripažinti) negali. Kita vertus, jei du trečdaliai Generalinės Asamblėjos narių sutiktų, Palestina galėtų tapti JTO nare, turinčia stebėtojos statusą. Kitaip tariant, turinti panašų statusą, kokį dabar turi Vatikanas. Ir tokiu atveju tarptautinė bendruomenė nebegalėtų ignoruoti kitų valstybių bandymų neigti palestiniečių teisę elgtis kaip suvereniai valstybei. Be to, palestiniečiai, įgavę bent jau valstybės stebėtojos statusą, galėtų pilnateisiškai kreiptis ir į Tarptautinį Teisingumo Teismą.
Palestiniečių noras valstybingumo statusą įgyti JTO pagalba nereiškia, jog jie negalėtų išnaudoti ir kitų, senųjų, veikimo priemonių – pavyzdžiui, tiesioginių derybų su Izraeliu. Kaip pastebėjo palestiniečių atstovai, nėra jokio pagrindo, jog Palestina vėliau nebegalėtų tęsti konstruktyvių derybų su Izraelio atstovais. Visgi jei JTO balsavimas palestiniečiams bus palankus, situacija pasikeistų iš esmės. Tiesioginių derybų metu palestiniečiai su žydais kalbėtų nebe kaip su savo okupantais, o kaip su lygiateisiškais ir tokį pat valstybingumo statusą turinčiais kaimynais.
