„Jeigu jūs sekate naujienų iš Izraelio srautą, jums turėjo susidaryti įspūdis, kad kažkoks „smurtas“ žudo daug žmonių. Pavyzdžiui, tokia antraštė: „Nužudytas palestinietis, smurtas tęsiasi“, – rašo autorius. – Paskaitykite dar, ir jūs susidarysite įspūdį, kas būtent, anot Vakarų žiniasklaidos, smurtauja. Kitoje antraštė rašoma: „Izraelio policija nušovė du palestiniečių paauglius“. Arba kitame: „Atsakomojo Izraelio smūgio Gazoje metu nužudyta moteris ir vaikas, praneša palestiniečiai“.
„Tokiu būdu žiniasklaidoje rašoma apie užpuolimus, kurie prasidėjo prieš dvi savaites, kai „Hamas“ atstovai nužudė žydų porą, važiavusių kartu su savo keturiais vaikais, atstovaujant palestiniečių interesus. Po dviejų dienų palestiniečių paauglys Jeruzalės senamiestyje papjovė du izraeliečius, o taip pat sužeidė moterį ir dviejų metukų vaiką. Praėjus kelioms valandoms, dar vienas peiliu ginkluotas palestinietis buvo nušautas Izraelio policijos po to, kai supjaustė nugarą ir krūtinę 15-mečiui žydų berniukui. Palestiniečiai įvykdė dar kelis išpuolius, užpuolė pagyvenusių izraeliečių porą ir mačete užpuolė 14-metį berniuką. Sekmadienį arabų kilmės žydas autobusų stotelėje partrenkė 19-metę karę, išlipo iš mašinos, dūrė jai peiliu, o vėliau užpuolė du vyrus ir 14-metę mergaitę. Kelis išpuolius įvykdė moterys, tarp jų ir nepavykęs bandymas susisprogdinti“, – vardija autorius.
„Ieškant šio kruvino fetišo motyvų, – tęsią B. Stephensas. – Vakarų naujienų agentūros kreipėsi į gerai žinomas klišes. Matote, palestiniečius labai nuvylė taikaus sureguliavimo baigtis, – ir nesvarbu, kad palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas tik ką paskelbė Oslo susitarimą neturinčiu teisinio pagrindo. Izraelio politikai nori leisti žydams melstis ant Šventyklos kalno, – ir visai nesvarbu, kad Benjaminas Netanyahu tai neigia ir, kad jis uždraudė izraelio politikams rodytis toje vietoje. Visada po ranka išbandyta frazė apie „smurto spiralę“, kuria remiantis, kalti visi ir niekas“.
Daugumoje šių straipsnių niekaip neatsispindi palestiniečių lyderių žodžiai, – tvirtina B. Stephensas. – Pasižiūrėkime rinktines M. Abbaso kalbos rugsėjį vietas: „Al Aksos mečetė priklauso mums. Jie (žydai) neturi teisės trypti jos savo purvinomis kojomis“. Ir dar: „Mes laiminame kiekvieną kraujo laša, pralietą už Jeruzalę. Tai tyras ir nesuterštas kraujas, kraujas, pralietas už Alachą“.
Viešai prieinama ir citata iš vieno Gazos imamo pamokymų: „Šiandien mes suprantame, kad žydai statosi sienas. Jie jas stato ne tam, kad apsigintų nuo raketų, o tam, kad jiems neperpjautų gerklių“. „Po to, jis išsitraukia 6 colių (15 centimetrų) peilį ir šaukia: Aš kreipiuosi į tave, mano brolį Vakarų krante: pjauk!“
„Svarbus klausimas yra kodėl taip daug palestiniečių šiandien yra apimti kraujo troškuliu? – teigiama straipsnyje. – Ta kolektyvine psichoze, kai peilių smeigimas į kaklus žydų moterims, vaikams, kariams ir civiliams yra laikoma religine ir patriotine pareiga, moralinės savirealizacijos aktu? Esmė taikaus sureguliavimo proceso nusivylime ar, galbūt, ekonomikoje? Dėl dievo meilės, nustokite penėti palestiniečius atsikalbinėjimais, kuriuos jie ir patys nelabai stengiasi išsigalvoti“.
