Klimato kaitos sąlygomis uraganų aktyvumas dar labiau stiprės, todėl kyla skubus poreikis ieškoti priemonių, kaip apsaugoti krantus.
Siaubūnai uraganai
Štormų sezonas suaktyvina žiniasklaidos dėmesį Palangos paplūdimiams, o mokslininkai mėgina išsiaiškinti tikrą tiesą apie kurorto paplūdimių tvarkymo poreikį, priemones ir jų efektyvumą. Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto mokslininkų G. Žilinsko, D. Jarmalavičiaus ir P. Šinkūno duomenimis, Lietuvos pajūryje ardomų krantų ilgis nuo 15 km 1947 m. padidėjo iki 25 km 2007 m. Šių grėsmingų pokyčių priežastis – dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos dažnėjantys štormai. Anksčiau uraganai, kai vėjo greitis viršija 33 m/s, nusiaubdavo Baltijos pakrantes Lietuvoje vos kartą per šimtmetį, o dabar jie kartojasi bent kartą per 10–20 metų. Per pastaruosius 15 metų mūsų pakrantę nusiaubė bent du katastrofiniai uraganai – 1999 m. „Anatolijus“ ir 2005 m. „Ervinas“.
Kadangi mūsų pajūrio krantai yra smėlėti, tokie uraganai čia pridaro gerokai daugiau žalos negu, tarkime, uolėtoms Airijos pakrantėms. Vien „Anatolijus“ padarė žalos Palangos ir Šventosios paplūdimiams daugiau kaip už 2 mln. litų. 24 km ilgio pakrantėje buvo visiškai nuplauta apie 1 mln. kub. m smėlio, sugriautas Palangos tiltas, sunaikintas apsauginis pajūrio kopagūbris.
Bangolaužių žala
Klimato kaitos sąlygomis uraganų aktyvumas dar labiau stiprės. Todėl kyla skubus poreikis ieškoti priemonių, kaip apsaugoti mūsų krantus. Pasaulyje nuo seno jūros krantai būdavo tvirtinami siekiant apsaugoti uostus, pajūrio kurortus ir švyturius nuo ardymo. Buvo statomi mediniai, paskui – akmeniniai, dar vėliau – betoniniai bangolaužiai. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad tokios priemonės ne tik neapsaugo pakrantės objektų nuo ardymo, bet ir sukelia šį procesą gretimuose kranto ruožuose. Mat bangos ardo krantus, o priekrantės srovės perneša nuardytas sąnašas į gretimus kranto ruožus. Apsaugojus krantus bangolaužiais vienoje vietoje, dėl priekrantės nešmenų pernašos ypatumų neišvengiamai sukeliamas krantų ardymas kaimynystėje.
Pavyzdžiui, pietryčių Baltijos priekrantės nešmenų pernaša driekiasi nuo Sembos pusiasalio (Rusijos Karaliaučiaus sritis) palei Lietuvos krantus iki pat Rygos įlankos Latvijoje. Jei rusai imtų tvirtinti savo krantus betoniniais bangolaužiais, gana greitai netektume Nidos paplūdimių. Lygiai taip pat, jei mėgintume saugoti nuo ardymo Olando kepurės skardį (kai kam šauna ir tokia mintis), netektume Karklės, Nemirsetos ir net Palangos paplūdimių. Jei tvirtintume krantus Palangoje, netektume Šventosios, jei sutvirtintume krantus ir Šventojoje, perkeltume šį galvos skausmą latviams. Taigi siekiant suderinti skirtingus interesus kranto zonoje ir apsaugoti visą pietryčių Baltijos pakrantę nuo ardymo būtinas visų kaimyninių šalių bendradarbiavimas.
Nyderlandų krantotvarka turi seniausias tradicijas pasaulyje. Nenuostabu, nes apie trečdalį visos šalies yra žemiau jūros lygio ir apsaugota nuo užliejimo pylimais arba kopomis. Būtent olandai pirmieji pastebėjo, kad brangiai kainuojantis krantų sutvirtinimas betonu neduoda norimo ilgalaikio poveikio. Itin taupūs olandai apskaičiavo, kad kur kas labiau apsimoka kasmet iš naujo atkurti žiemos štormų metu nuardytus paplūdimius pilant smėlį priekrantėje, negu visą šalies pakrantę „nusagstyti“ betoniniais bangolaužiais. Pildamas smėlį vos vienoje ar keliose priekrantės vietose, žmogus pasinaudoja vėjo, jūros bangų ir srovių energija paplūdimiams ir pajūrio kopagūbriams dideliame pakrantės ilgyje natūraliai atkurti. Tuo tarpu bangolaužiai padeda atsispirti tik milžiniškam štorminių bangų energijos srautui ir neturi jokio „kuriančiojo“ potencialo.
Dabar šią olandų patirtį perima ir kitos pajūrio tautos. Pasaulio bankas, Europos pakrančių ir jūrų sąjunga, Europos Komisija, Šiaurės jūros ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos rekomenduoja tik du pajūrio krantų apsaugos nuo ardymo kelius: 1) jei yra galimybė, atitraukti namus ir kelius saugiu atstumu nuo kranto; 2) pajūrio kurortuose taikyti reguliarų paplūdimio atkūrimą pilant smėlį priekrantėje ir puoselėjant apsauginį pajūrio kopagūbrį. Apsauginis pajūrio kopagūbris yra tas smėlio „bankas“, kuris papildo rudens ir žiemos štormų nuskalautą paplūdimį smėliu. Tik ten, kur yra tikrai neišvengiama būtinybė, pavyzdžiui, uostų ar švyturių atveju, galima taikyti ribotas „kietos“ krantosaugos priemones – bangolaužius, geotekstilę ir panašiai.
Lietuva – viena iš lyderiaujančių Europos Sąjungos šalių, diegiant Europos Komisijos rekomenduotas pažangiausias krantotvarkos priemones. Dar 2002 m. Seimas priėmė Lietuvos pajūrio juostos įstatymą, kuris įtvirtino Lietuvos Baltijos pajūrio darnios krantotvarkos principus. Remdamasi šiuo įstatymu, Aplinkos ministerija 2003 m. patvirtino nacionalinę krantotvarkos programą. Ji rėmėsi dviem esminiais šiuolaikinės darnios krantotvarkos principais – natūralių krantinių procesų apsaugos prioritetu ir krantotvarkos priemonių taikymu atsižvelgiant į vietinius krantų dinamikos ypatumus.
Palangos priekrantės reguliarus maitinimas smėliu ir kruopštus apsauginio pajūrio kopagūbrio puoselėjimas yra logiškiausios ir moksliškai pagrįstos abiejų darnios krantotvarkos principų taikymo priemonės. Ir efektyviausios tiek ekonominiu, tiek ekologiniu atžvilgiu. Mat Lietuvos Baltijos pakrantė pasižymi ne tik dideliu „jautrumu“ neigiamam štormų poveikiui, bet ir ypatingu „imlumu“ priekrantės maitinimui smėliu. Nyderlanduose ar kitose pasaulio šalyse vos 40 proc. priekrantėje išpilto smėlio maitina paplūdimius, o likusioji dalis išsisklaido jūroje, o Lietuvoje, dr. G. Žilinsko ir dr. D. Jarmalavičiaus duomenimis, net 70 proc. priekrantėje išpilto smėlio pasiekia paplūdimius. Taigi Palangos priekrantės maitinimas smėliu anaiptol nėra smėlio pilstymas iš tuščio į kiaurą.
Erdvesnis krantas – daugiau poilsiautojų
Kad šie argumentai atrodytų įtikimesni, galime bent apytikriai palyginti kasmetines smėlio pylimo Palangos priekrantėje išlaidas su ekonomine nauda. Palangos priekrantės maitinimas smėliu 2011 m. kainavo 14 mln. litų. Tai rekordinė investicija, nes smėlis buvo siurbiamas ir vežamas iš jūros dugno ties Kuršių nerija. Tačiau netgi ji atsiperka per vieną vasaros sezoną. Smėlio pylimas priekrantėje net tris kartus paplatina Palangos paplūdimius. Taigi vasaros piko metu čia gali tilpti tris kartus daugiau poilsiautojų. Tarkime, kad dėl erdvesnio paplūdimio Palangą kasdien vasaros piko metu gali aplankyti 20 tūkst. žmonių daugiau (tikrovėje šis skaičius gerokai didesnis), o kiekvienas iš jų palieka apie 50 litų per dieną (tikrovėje šis skaičius irgi didesnis). Tuomet nesunku apskaičiuoti, kad dėl erdvesnio paplūdimio kurorto paslaugų teikėjai per 50 vasaros piko dienų gauna papildomai 50 mln. Lt uždarbio. Palyginkime šį skaičių su vos 14 mln. litų, skirtų priekrantės maitinimui smėliu.
Prof. Ramūnas POVILANSKAS, Europos pakrančių ir jūrų sąjungos (EUCC) Baltijos biuro direktorius
