Tai, ką po dukros mirties padarė Monkų šeima, būtų pasiryžę tikrai ne visi. Jų apsisprendimas paaukoti dukros organus suteikė viltį ir galimybę gyventi geriau net penkiems žmonėms.
Padėjo penkiems žmonėms
Kaip tv3.lt žurnalistams teigė išskirtinį interviu davusi ponia Vida – tai ypač klastinga liga, kuri neatsižvelgia nei į amžių, nei į lytį.
„Po Justinos laidotuvių praėjus dviem savaitėms, jai būtų sukakę 20 metų“, - prisiminė V. Monkuvienė. Nors Justina tada neturėjo donorystės kortelės, vis dėlto šeima ryžosi paaukoti mergaitės organus. „Ji skaitė įvairiausias knygas šia tema, žiūrėdavo kino filmus ir diskutuodavo apie tai. Manau, ji tikrai pritartų tokiam sprendimui.
Justina buvo tikrai labai gero būdo, turėjo daug draugų, visiems stengėsi padėti. Nuolatos bendraudavo, komunikuodavo ir turėjo labai gerą širdį. Manau ji džiaugiasi, kad galėjo po mirties padėti kitiems“, - kalba moteris.
Po Justinos mirties dviem žmonėms buvo skirtos ragenos, likusiems – inkstas, kasa ir kepenys. „Širdies negalėjome aukoti. Gydytojai sakė, kad po dviejų atliktų operacijų ji buvo tiesiog per silpna“, – lemtingus apsisprendimus komentuoja moteris.
Visuomenėje nepriimta apie tai kalbėti
164 – tiek širdžių Lietuvoje buvo persodinta per pastaruosius trisdešimt metų. Šiemet minimas pirmosios širdies transplantacijos Lietuvoje 30-metis. Per šį laiką Lietuvoje buvo atliktos net 164 širdies transplantacijos.
Dažnai sakoma, kad donorystės reikšmės neįmanoma nusakyti žodžiais, vargu ar kas galėtų apie ją kalbėti geriau nei tie, kuriems ji padovanojo naują gyvenimą.
Visuomenėje apie donorystę vis dar kalbama atsargiai ir ne visada noriai, tačiau V. Monkuvienė teigia, kad būtent tai ją paskatino savo istorija dalintis su kitais.
„Tai nepatogi tema, apie kurią visuomenė nelabai nori kalbėti. Žmogus natūraliai nelinkęs kalbėti apie mirtį. Žinoma, yra ir daug tokių, kurie pritaria ir palaiko, tačiau dalis žmonių vis dar remiasi mitais, kurie yra tarsi jų motyvacija nesidomėti šia tema“, – pasakoja moteris.
Moteris mano, kad daugelį iš jų motyvuoja nežinojimas. Tačiau V. Monkuvienė, susidūrusi su šia tema gali drąsiai kalbėti ir paneigti visus mitus. „Mes pradėjome misiją, todėl jaučiu, kad man reikia apie tai kalbėti. Gyvas žodis visada veikia geriau nei paprasta žinutė“, – tikina ji.
Garsiai reikšti savo apsisprendimą
Dabar V. Monkuvienė kartu su vyru turi donorystės korteles. „Nusprendėme, kad taip pat turime dalyvauti tame, o ne tik mūsų dukra“, – paaiškina ji.
Moteris tikina, kad svarbiausia apie tai kalbėti ir išreikšti savo norą artimiesiems. „Šią žinią aš turiu pranešti visiems. Reikia kalbėti apie savo valią, kol esame gyvi.
Nebūtina turėti donoro kortelę, bet artimieji turi žinoti tavo apsisprendimą“, – drąsiai kalbėti apie tai ragina V. Monkuvienė.
Gyvieji donorai Lietuvoje pradėti skaičiuoti nuo pirmosios atliktos inksto transplantacijos Lietuvoje 1974 metais. Per beveik penkiasdešimt metų jų suskaičiuota net 309.
Dažniausiai gyvaisiais donorais tampa mamos, dovanojančios savo vaikams inkstą ar dalį savo kepenų. Tačiau kartais dėl imunologinių skirtumų tapti donoru savo vaikui negali nė vienas iš tėvų.
