Vienintelis daktaras t.y.laikas.Kalbu apie save.Žmonės turi suprasti,išjausti, kad esam laikini.Atsisveikinti su garbaus amžiaus artimaisiais skaudu,gailu , bet taip ne mūsų surėdyta.Ką daryti tėvams, kai jauniems gražiems vaikams nutrūksta gyvenimo gija- nežinau ir niekas nežino.

Tikrai taip pats didžiausias skausmas yra ne laidotuvių diena , nes būname artimųjų.žmonių apsuptyje , bet likus po laidotuvių , vienumoje ,sielvarte liūdesyje ,otada ir prasideda tikras gedulas ir depresijos

Taip tai tikra tiesa kaip sunku šgyventi artimo žmogaus netektį...Bet reikia sugebėti paleisti jo sielą į Amžinybę...Juk visų laukia išėjimas Anapilin.Reikia prisiminti tai kad su tuo žmogumi kuris išėjo buvo gera,o jis nenorėtų matyti mūsų
Skausmo ir t.t.Geriau tiesiog gyventi toliau ,išsaugojant gerus prisiminimus ,nes ir mums visiems ateis išėjimo valanda.Tokia jau žmonijos istorija.Ateini ir išeini...

Ta specelistė tegul ir patarinėja savo anglosakam mes ir patys žinom ka darom mums Špiečiutės patarimai nereikalingi.

Kiekvienas su netektimi-is susitvarko savaip,net patarimai nepadės,o kai kuriais atvejais net pablogins.Klausimas visiškai neatitinka st.turinio.Visu pirma turi būti šalia artimas,jau mirus artimam,o ne palaidojus!!!.Antra,ciniškai skambės-kuo greičiau nuo sąskaitos nuimti mirusiojo santaupas(vėliau bus nervai ir išlaidos).

Kaip susitaikyti su sūnaus mirtimi...
Kažkada ir aš mokėjau guosti ir protingai patarti...
Viena yra guosti, kita...pačiam pereiti per tą skausmą...

Labai prasmingas ir naudingas straipsnis,kuris padės daugeliui žmonių ...

Su tuo visi turi anksčiau ar vėliau susitaikyti ir negalvoti kad jų gyvenimai vien rožėmis kloti ir nereikės tada sielvartauti be galo...

galiu pasakyti, kad didžiausias skausmas ne per laidotuves, nesvarbu kiek dienų jos vyksta ar kelias valandas, skaudžiausia po laidotuvių likti vienam savame skausme.