Daugelis Vakaruose mano, kad Turkija vykdo vieną rizikingą politinį manevrą po kito: tai ir „valymų banga“ po abejotino valstybinio perversmo, kurios metu buvo suimta ar išvaryta iš darbo daugiau nei 60 tūkst. žmonių, ir R. Erdogano ketinimai grąžinti šalyje mirties bausmę.
Vakarams pavojingas Turkijos flirtas
Dar daugiau dėmesio pritraukė šiandieninis Turkijos prezidento ir jo kolegos iš Rusijos susitikimas Sankt Peterburge. Dėl kokių priežasčių mes matome tokį staigų santykių tarp Ankaros ir Maskvos pokytį? Anot Artimųjų Rytų eksperto Udo Steinbacho, pagrindinė santykių tarp R. Erdogano ir V. Putino atšilimo priežastis – Turkijos spaudimas. „Putinas ir Erdoganas nemato savo valdymo pripažinimo Vakaruose. Šiandien – esant stipriam demokratijos deficitui šalyje – ypač stiprų spaudimą jaučia Erdoganas“, – teigia ekspertas.
„Jeigu ateityje Turkija užims vienareikšmę poziciją Rusijos link, žvelgiant iš Vakarų pusės tai būtų vienareikšmiškai dramatiški pokyčiai. JAV to taip paprastai nepraris“, – teigia politologas Abdelis El-Husseini. Jo manymu, Turkija atlieka esminį geopolitinį vaidmenį būdama NATO šalimi.
Anot U. Steinbacho, negalima atmesti ir „naujo bloko, kuriam vadovautų Rusija“ atsiradimo. „Turkija iš europiečių perspektyvos atrodo tam tikro pobūdžio vartais į islamo pasaulį – pati šalis save vertina kaip regiono lyderę. Rusija savo karine kampanija Sirijoje taip pat aiškiai parodė save regione. Sudarius galimą sąjungą abi šalys galėtų išplėsti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose“, – teigia politologas. Jo žodžius galėtų patvirtinti ir šiandien Rusijos prezidento pateiktas „siūlymas“ Dūmai dėl nuolatinės karinės misijos (lėktuvų dislokavimo) Sirijoje įteisinimo.
Vakarams teks ieškoti galimybių gerinti santykius su abiem autokratijomis – ypač dėl ES priklausymo, tiek nuo Turkijos, tiek ir nuo Rusijos Sirijos klausimu, o taip pat dėl stringančios migracijos politikos.
U. Steinbacho teigimu, susitikdamas su V. Putinu, Turkijos prezidentas siunčia ES labai aiškų signalą dėl užsitęsusių derybų Turkijos stojimo į Europos Sąjungą klausimu. Turkijos prezidentas rodo, kad nėra nusiteikęs „lankstytis“ šiuose rinkimuose. „Brexit“ ir augančio euroskepticizmo perspektyvų daugelyje ES šalių metu tai galima vertinti kaip dar vieną mažėjančio Europos Sąjungos patrauklumo bruožą. Tuo pat metu tai galima vadinti ir sumažėjusia ES įtaka Turkijai. Iki šiol perspektyva įstoti į ES buvo būtinų reformų Turkijai varikliu.
Maskvos ir Ankaros suartėjimo pagrindu gali tapti sustiprėjęs bendradarbiavimas energetiniame sektoriuje. Pasak ekspertų, Rusija jau ne pirmus metus kuria planus Turkijoje įkurti Europos energijos užtikrinimo centrą su tikslu įtvirtinti savo ekonominę įtaką regione.
Stiprins įtaką regione
Iki šiol principiniai politiniai nesutarimai tarp V. Putino ir R. Erdogano kildavo dėl Sirijos klausimo. Kremlius palaiko diktatorių B. al Assadą, o R. Erdoganas darė viską, kad šis būtų nuverstas. Jeigu abiem prezidentams pavyktų pasiekti deklaruojamą bendrą sutarimą Sirijos klausimu, tai gali nulemti visą įvykių raidą regione. „Jeigu turkai nutrauks džihadistų Sirijos opozicijos gretose palaikymą, jų dienos bus suskaičiuotos“, – tikina A. El-Husseini. Anot politologo, tokia įvykių eiga įmanoma tik tuo atveju, jeigu V. Putinas pažadės nutraukti paramą Sirijos kurdams.
Pasak U. Steinbacho, viskas rodo į tai, kad R. Erdoganas yra pasirengęs atsisakyti savo norų nuversti B. al Assadą. Ne todėl, kad jam svarbi taika Sirijoje, o todėl, kad jam šiandien yra gyvybiškai svarbus toks partneris, kaip V. Putinas. Toks scenarijus įgalina svarstymus dėl galimo Sirijos konflikto taikaus sprendimo.
Turkija bandys suderinti politiką su Rusiją ir Europa?
Tuo pačiu politologas A. El-Husseini tikina, kad „rimto, galinčio pakeisti pasaulio jėgų balansą, aljanso“ tarp Rusijos ir Turkijos tikėtis neverta: „R. Erdoganas keikia Vakarus, tačiau jie jam yra reikalingi. Vargu ar jis pasiruošęs atsisakyti Vakarų palaikymo dėl suartėjimo su Putinu“. Anot politologo, suartėjimas su V. Putinu yra labiau skirtas vidaus politikos įtakos stiprinimui.
