Vis dėlto tarp Rusijos ir Vakarų balansuojantis Islamabadas atsisako pasmerkti Kremliaus invaziją į kaimynę ir balsuodamas dėl Jungtinių Tautų rezoliucijų susilaiko.
„Nors mes suprantame ir vertiname kiekvieno požiūrį į Ukrainos karą, mes ir toliau manome, kad visi yra suinteresuoti – ir Ukrainos žmonės, ir Rusija, ir Europa, ir visas pasaulis – kad tai netaptų užsitęsusiu konfliktu ir kad būtų pasiektas tam tikras sprendimas, o vienintelis būdas tai padaryti yra dialogas ir diplomatija“, – interviu BNS sakė Pakistano diplomatijos vadovas.
Komentuodamas Rusijos invaziją į Ukrainą, B. B. Zardari ne kartą brėžė paraleles su Afganistanu.
„Kalbant apie tai, ar esi agresorius, ar ne, galiausiai... Na, pavyzdžiui, jei paimtume karą Afganistane, buvo aiškus agresorius ir ne agresoriai, bet abi pusės galiausiai turėjo susėsti ir derėtis dėl sprendimo“, – sakė užsienio reikalų ministras.
Vis tik daugiausia dėmesio Islamabadas šiuo metu skiria vidaus iššūkiams: politikos stabilumui, ekonomikos stiprinimui, šalies atstatymui po potvynių bei terorizmui.
Pakistano grupuotė „Tehreek-e-Taliban Pakistan“ (TTP), kuri yra atskiras nuo Talibano Afganistane darinys, tačiau vadovaujasi panašia islamistine ideologija, yra atsakinga už šimtus išpuolių ir tūkstančius žuvusiųjų nuo tada, kai susikūrė 2007 metais.
Grupuotės išpuoliai suaktyvėjo iš Kabulo pasitraukus JAV kariams ir valdžią perėmus Talibanui.
Pastarajam tarpininkaujant, Pakistanas su TTP 2022-aisiais sutarė dėl paliaubų, tačiau jose dažnai pasitaikydavo pažeidimų, o metų pabaigoje grupuotė susitarimas buvo galutinai nutrauktas.
Regione įtampų kelia ir įsisenėję Pakistano santykiai su Indija. Pastarojoje vyks ir ateinantis Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (SCO) susitikimas, į kurį pakviestas ir Islamabadas.
Vis dėlto, dar nėra aišku, ar Pakistano delegacija į renginį kaimynėje atvyks – paskutinį kartą šios šalies užsienio reikalų ministras Indijoje lankėsi prieš 12 metų. B. B. Zardari teigimu, šiuo metu tebevyksta vidinės konsultacijos.
– Pradėkime nuo padėties jūsų šalyje. Praėjusiais metais Pakistaną nusiaubė pražūtingi potvyniai. Kokia dabartinė situacija jūsų šalyje?
– Pakistanas susiduria su nesiliaujančių krizių audra. Prieš potvynius mes ir taip buvome sunkioje ekonominėje padėtyje, atsižvelgiant į koronaviruso pandemijos padarinius ir karo Ukrainoje pasekmes, įskaitant infliaciją, maisto, energijos ir saugumo problemas. Vos laikėme galvas virš vandens.
Šie potvyniai buvo tragiškiausia klimato katastrofa, kokią kada nors esame patyrę Pakistane, mat trečdalis mūsų šalies sausumos ploto buvo užlieta, o nelaimė palietė kas septintą gyventoją. Nukentėjo 33 mln. žmonių – daug kartų daugiau nei jūsų šalyje iš viso yra gyventojų, dėl potvynių mūsų BVP neteko reikšmingos dalies. Vis dar vyksta derybos su TVF.
Be to, nuo Kabulo žlugimo – o tai jau maždaug metai – suaktyvėjo (Pakistano Talibano) teroristinė veikla, o pastaruoju metu įvyko du dideli teroristiniai išpuoliai: vienas Pešavare, nusinešęs beveik 100 gyvybių, ir vienas neseniai Karačyje. Taigi susiduriame su iššūkiais daugelyje sričių.
– Ar jums pakanka tarptautinės bendruomenės dėmesio ir pagalbos?
– Kiek tai yra susiję su potvyniais – atsižvelgiant į tai, jog visi patiria ekonominius padarinius po COVID-19 pandemijos ir kad tarptautinė bendruomenė daug dėmesio skiria karui Ukrainoje – manau, kad sulaukėme santykinai pakankamai dėmesio.
Surengėme tarptautinę konferenciją klimato kaitos klausimais, kurios tikslas buvo ne tik pradėti nuo potvynių nukentėjusio Pakistano atstatymą bei atkūrimą, bet ir sukurti geresnes sąlygas. Mūsų konferencija buvo labai sėkminga, tarptautinė bendruomenė pritraukė daugiau nei 9 mlrd. dolerių.
Tai buvo unikalus pavyzdys, kai nepaisant įvairių iššūkių, su kuriais susiduriame, tarptautinė bendruomenė – nuo Kinijos iki Jungtinių Valstijų – stovėjo greta Pakistano ir jį palaikė.
Vis dėlto, mums reikia daugiau bendradarbiauti ir sprendžiant terorizmo problemą. Ir tai, kad NATO ir Vakarai paliko Afganistaną, nereiškia, kad šios problemos išnyko.
– Pereikime prie temų, kurias aptarėte su Lietuvos užsienio reikalų ministru savo vizito metu. Kalbėjote apie Rusijos karą Ukrainoje, ką konkrečiai aptarėte?
– Kalbant apie karą Ukrainoje, manau, kad Lietuva ir Pakistanas į tai žvelgia iš skirtingų perspektyvų. Jums, atsižvelgiant į jūsų istoriją su Rusija, į jūsų geografinę padėtį, tai yra pirmasis karas po Antrojo pasaulinio karo Europoje. Mums, Pakistanui, ką tik baigėsi 20 metų trukęs amžinas karas Afganistane, mes susiduriame su ekonominiais iššūkiais po koronaviruso pandemijos, potvynio padariniais.
Taigi, kaip ir didžioji dalis Globalių Pietų – nors Pakistanas ypač didelę reikšmę teikia Jungtinėms Tautoms, JT Saugumo Tarybai ir tarptautinei teisei, ypač atsižvelgiant į mūsų problemas Kašmyre – kalbant apie šį konfliktą, mes pasisakome už kuo greitesnį karo veiksmų nutraukimą, karo pabaigą ir diplomatijos panaudojimą siekiant taikos.
Nepaisant šio konflikto, geopolitikoje vyksta pokyčiai, daugelis Europos ir kitų pasaulio šalių siekia diversifikuoti savo ekonomiką. Manau, kad Lietuva yra viena iš tokių šalių, o Pakistanas tikrai yra viena iš tokių šalių. Į tai žvelgiame iš platesnės perspektyvos, su ministru kalbėjomės, kaip galime atskleisti Pakistano ir Lietuvos ekonominį potencialą, sustiprinti mūsų ekonominį bendradarbiavimą ir rasti daugiau būdų, kaip galėtume papildyti viena kitos ekonomiką.
Jūs turite uostą, mes turime uostus, todėl tikimės, kad galėsime bendradarbiauti. Pokalbio metu aptarėme daugybę temų.
– Lietuva, tiek kaip valstybė, tiek jos žmonės, itin aktyviai remia Ukrainą, kuri jau metus bando atremti Rusijos puolimą. Tuo metu Pakistanas, bent jau iki šiol, laikėsi nuosaikios pozicijos, tą rodo ir balsavimai JT. Ar jūsų pozicija pasikeitė, matant vis daugiau Rusijos nusikaltimų įrodymų?
– Ne, mūsų pozicija nepasikeitė. Mes ir toliau susilaikome Jungtinių Tautų rezoliucijose. Mes ir mano žmonės Pakistane esame išsekę nuo karo. Mes išgyvenome 20 konflikto metų, išskyrus trumpą pertrauką, Afganistane ir prieš tai buvo dar vienas konfliktas.
Ir mes pasimokėme iš savo patirties, kai 2002-aisiais Talibanas buvo pasirengęs pasiduoti ir derėtis, bet niekas iš mūsų nenorėjo priimti jų pasiūlymo. Ir galiausiai, po ilgiausio istorijoje karo, pamatėme, kaip derybomis baigėsi šis konfliktas. Rezultatai yra mūsų visų akivaizdoje.
Taigi, nors mes suprantame ir vertiname kiekvieno požiūrį į Ukrainos karą, mes ir toliau manome, kad visi yra suinteresuoti – ir Ukrainos žmonės, ir Rusija, ir Europa, ir visas pasaulis – kad tai netaptų užsitęsusiu konfliktu ir kad būtų pasiektas tam tikras sprendimas, o vienintelis būdas tai padaryti yra dialogas ir diplomatija.
– Bet šiuo atveju Rusija yra akivaizdi agresorė...
– Kalbant apie tai, ar esi agresorius, ar ne, galiausiai... Na, pavyzdžiui, jei paimtume karą Afganistane, buvo aiškus agresorius ir ne agresoriai, bet abi pusės galiausiai turėjo susėsti ir derėtis dėl sprendimo. Jei šios derybos būtų įvykusios anksčiau, neabejotinai būtų buvę prarasta mažiau gyvybių, išleista mažiau lėšų ir galbūt bendra suirutė mūsų regione, su kuria susiduriame šiandien, nebūtų tokia didelė.
– Ar dėl tokio akivaizdaus požiūrių skirtumo nesusikirtote su Lietuvos užsienio reikalų ministru?
– Manau, kad abu pakankamai gerbiame vienas kitą, kad žinotume, jog žmonės ir šalys gali turėti skirtingus požiūrius į įvairius klausimus. Suprantu, kad jūsų užsienio reikalų ministras yra ypač aktyvus šiame kontekste, tačiau mes sutelkiame dėmesį į tas sritis, kuriose sutinkame.
– Žiniasklaida skelbia, kad Pakistanas padeda Ukrainai ir į šalį siunčia ginkluotę. Ar tai tiesa?
– Pranešimai apie Pakistano karinių prekių tiekimą Ukrainai yra netikslūs. Pakistanas laikosi nesikišimo į karinius konfliktus politikos. Pakistanas eksportuoja gynybos atsargas į kitas valstybes tik remdamasis griežtomis galutinio naudojimo ir pakartotinio perdavimo garantijomis. Būtent tokia yra Pakistano pozicija Ukrainos ir Rusijos konflikto atveju.
– Pereinant prie dvišalių santykių temos. Su G. Landsbergiu pasirašėte susitarimo memorandumą dėl dvišalio konsultacijų mechanizmo įsteigimo. Ką tai reiškia?
– Taip sukuriame oficialų mechanizmą, kuris leis mūsų šalims stiprinti dvišalius santykius ir vystyti išsamius pokalbius tarp ekspertų ir Užsienio reikalų ministerijų, kad būtų rasti būdai ir priemonės glaudesniam mūsų šalių bendradarbiavimui.
– Kokiose srityse šio bendradarbiavimo siekiate?
– Siekiame bendradarbiavimo ekonomikos, prekybos, žemės ūkio ir finansų sektoriuose, tačiau konkrečius klausimus spręs abi mūsų ministerijos.
– Lietuvos ambasadorius Pakistanui dirba Turkijoje, o Pakistano Lietuvai – Lenkijoje. Ar matote galimybę įsteigti ambasadą čia, Lietuvoje?
– Esate visiškai teisus. Mūsų ambasada įsikūrusi Varšuvoje, o jūsų ambasada – Ankaroje. Iš tikrųjų esu pirmasis Pakistano užsienio reikalų ministras, apsilankęs jūsų šalyje, ir tuo didžiuojuosi, nes mūsų šalių diplomatiniai santykiai buvo užmegzti 1994 metais, kai mano mama buvo Pakistano ministrė pirmininkė.
Aišku, norėčiau sulaukti dienos, kai abiejose šalyse turėsime ambasadas. Tikiuosi, kad iki to laiko padarysime viską, ką galime, kad tai sustiprintume.
– Kada tai galėtų įvykti?
– Ilgainiui, ilgainiui.
– Kalbant apie regioninius klausimus, ar planuojate šiais metais dalyvauti Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (SCO) susitikime Indijoje?
– Pakistanas yra SCO narys, mes aktyviai dalyvaujame veikloje ir gavome oficialų kvietimą į susitikimą, tačiau galutinis sprendimas dėl to bus priimtas baigus vidaus konsultacijas, kurios tebevyksta.
