Pakistanas tapo neatsiejama Baracko Obamos strategijos kovoje su Talibanu ir „Al Qaeda“ dalimi. Praėję metai žymėjo proveržį šioje kovoje: Pakistano kariuomenei pavyko iš talibų atkovoti Svato slėnį ir surengti vieną didžiausių operacijų prieš talibus pietų Vaziristane. Nepaisant šių laimėjimų, Pakistano pastangos nugalėti Talibano kovotojus ir „Al Qaeda“ savo teritorijoje dažnai yra vertinamos dviprasmiškai.
Pasaulio visuomenės nusivylimo bangą sukėlė sausio 21 dieną Pakistano kariuomenės atstovų išplatintas pranešimas, kuriame teigiama, kad naujos didelio masto operacijos prieš talibus ir „Al Qaeda“ šalies viduje nebus organizuojamos artimiausius 6–12 mėnesių. Pakistano karinė vadovybė šį savo sprendimą grindžia tuo, kad šiuo metu būtina įtvirtinti savo pozicijas užimtose teritorijose ir užtikrinti sugrįžusių gyventojų saugumą. Pranešimas buvo išplatintas JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso viešnagės Pakistane metu. Svarbiausias šio vizito tikslas buvo paraginti Pakistano vyriausybę ir kariuomenę imtis naujos didelio masto operacijos šiaurės Vaziristano provincijoje, kuri tapo pagrindiniu „Al Qaeda“ ir talibų kovotojų telkimosi bei naujų atakų prieš JAV ir NATO pajėgas Afganistane organizavimo centru.
Jau dabar galima teigti, kad toks Pakistano karinės vadovybės sprendimas padidins JAV nepilotuojamų lėktuvų atakų skaičių šalies pasienyje su Afganistanu, jos, palyginti su praėjusiais metais, tapo kasdieniu reiškiniu. Ir nors tarptautinėje bendruomenėje netyla diskusijos dėl šių atakų teisėtumo bei didelių civilių gyventojų aukų, vis dėlto per jas JAV pavyko nukauti du pagrindinius Pakistano talibų lyderius – Baitullah Mehsudą ir Hakimullah Mehsudą, pastarasis yra siejamas su mirtininko ataka, nusinešusia septynių CŽV pareigūnų gyvybę praėjusių metų gruodžio 30 dieną Chosto provincijoje Afganistane. Be to, reikia pažymėti ir tai, kad Pakistano sprendimas nesiimti naujų operacijų šiaurės Vaziristane kelia grėsmę ir naujos B. Obamos strategijos, paskelbtos praėjusių metų gruodį, efektyvumui. Sakydamas kalbą Vest Pointo karo akademijoje, JAV prezidentas pažymėjo, kad sėkmė lydės tik tuo atveju, jei bus imtasi koordinuotų veiksmų abiejose Afganistano pasienio pusėse.
Nors aukšti Baltųjų rūmų pareigūnai nuo platesnio naujojo Pakistano sprendimo vertinimo susilaikė, o gynybos sekretorius R. Geitsas jį pakomentavo metaforiškai teigdamas, kad abi valstybės sėdi tame pačiame automobilyje, kurio akseleratoriaus pedalą spaudžia Pakistanas, JAV netyla kalbos apie tai, kurią pusę Pakistanas palaiko ir ar jį galima laikyti strateginiu partneriu kovoje su „Al Qaeda“ ir Talibanu.
Anot „Brookings Institution“ eksperto Stefeno P. Coheno, situacija yra sudėtinga, nes Pakistanas palaiko abi puses, kovojančias Afganistane. Viena vertus, jis remia JAV ir NATO kovą su „Al Qaeda“ teroristais ir kovoja su vietiniais talibais Svate ar pietų Vaziristane, kita vertus – nesiima jokių realių veiksmų prieš afganų talibus šiaurės Vaziristane ar kitus islamistinius judėjimus, tokius kaip „Lashkar-e-Taiba“ (rengia teroristinius aktus, nukreiptus prieš Indiją), veikiančius šalies Pendžabo provincijoje.
Esminis principas, kodėl Pakistanas talibus ar kitus ekstremistinius judėjimus skirsto į „gerus“ ir „blogus“, yra tai, kad ši valstybė į karą Afganistane bei kovą su Talibanu ir „Al Qaeda“ žvelgia per savo santykių su Indija prizmę. Pakistano žurnalistas Ahmedas Rashidas pažymi, kad JAV nuo karo Afganistane pradžios Pakistanui skyrė apie 11 milijardų dolerių paramą, iš jų 7–8 milijardai buvo panaudoti naujai ginkluotei pirkti ir siųsti į šalies pasienį su Indija. Kartu jis priduria, jog sėkmingas kariuomenės operacijas prieš talibus Svate ar pietų Vaziristane pavyko suorganizuoti tik todėl, kad dalis karių buvo atitraukti iš Pakistano pasienio su Indija.
Nors Vašingtonas ir toliau spaudžia Pakistaną imtis veiksmų prieš islamo ekstremistus savo šalies viduje, Islamabadas aktyviai remia Hamido Karzajaus pasiūlytą derybų su talibais idėją, kaip kad neseniai vykusioje Londono konferencijoje. Pakistano vyriausybė siekia didesnio vaidmens Afganistano taikos užtikrinimo procese ir didesnės įtakos pokariniame Afganistane. Geri santykiai ir partnerystė su Kabulo valdžia Pakistanui leistų sumažinti išaugusią Indijos įtaką regione ir galėtų padėti Islamabadui galutinai išspręsti ginčytiną Kašmyro priklausomybės klausimą su Indija.
Galimų derybų su Talibanu klausimas yra kol kas diskusijų lygmens, tačiau neatmestinas, žinant, kad H. Karzajaus vyriausybė jau inicijavo kelis neoficialius susitikimus su talibų atstovais. Derybų neatmeta ir vyriausiasis JAV pajėgų vadas Afganistane generolas Stanley‘is McChrystalas. Sausio 25 dieną duodamas interviu dienraščiui „The Financial Times“ jis pažymėjo, kad šiuo metu visoms kariaujančioms pusėms svarbu susitarti ir sudaryti tokias sąlygas, kurios leistų Afganistano žmonėms patiems nuspręsti, kokią savo valstybę nori matyti ateityje.
Jei šios derybos išvystų dienos šviesą, Pakistanui tektų svarbus tarpininko vaidmuo derantis su talibais, o kartu Islamabadas įgautų įtaką Afganistane, JAV ir NATO karinėms pajėgoms palikus šalį. Savo ruožtu Indija pagrįstai baiminasi, kad talibų įsitvirtinimas ar grįžimas Afganistane bei Pakistane kels rimtą grėsmę jos saugumui ir padidins panašių atakų, kokia buvo įvykdyta 2008 metais Mumbajuje, tikimybę.
Atrodo, užsitęsusi dviejų branduolinių valstybių – Pakistano ir Indijos – santykių krizė B. Obamai uždavė dar vieną galvosūkį, kurį būtina išspręsti, norint priversti Islamabado valdžią ir kariuomenę imtis realių veiksmų prieš Talibaną bei „Al Qaeda“ šalies viduje ir siekiant, kad naujoji strategija Afganistane atneštų laukiamą rezultatą. Taigi 2010-ieji bus dar vieni sunkūs metai JAV ir NATO kariams, Afganistane kovojantiems su islamo ekstremistais.
Stanislovas Stasiulis
