Jų kūriniuose šiandien galima aptikti ne tik perdirbtų žvejybos tinklų ar plastiko butelių, bet ir kanapių, cukranendrių ar net apelsinų bei ananasų. Tiesa, pasak lietuvių mokslininkės, toks kūrėjų tvarus požiūris ir noras medžiagas prikelti antram gyvenimui jau ėmė kelti naujų iššūkių.
Iš riedlenčių dirbtuvės Vilniuje – į automobilius
Vilnietis Simonas Sonkinas įkūrė „CommuneDIY“ dirbtuves, kuriose iš senų, sulūžusių, naudoti pagal paskirtį netinkamų riedlenčių gamina įvairias automobilių detales – pavarų perjungimo svirtis, vairus, medžio apdailos atributiką.
„25 metus esu riedlentininkas. Būdamas šios srities bendruomenėje pamačiau, kiek po savęs paliekame šiukšlių, tad sugalvojau panaudoti sulūžusias sportininkų lentas. Kurdamas gaminius automobilių rinkai ne tik atgaivinu riedlenčių medieną, bet ir suteikiu jai naują gyvenimą, sustiprinu, panaikinu galimybę vėl lūžti“, – pasakoja S. Sonkinas.
Vyras sako, kad per pastarąjį dešimtmetį pastebėjo teigiamą pokytį: jaučiasi, jog rinkoje jie tikrai nėra vieninteliai inovatoriai. Mat jau ir didžiųjų automobilių įmonių gamyba vis efektyvesnė.
„Tikrai pastebime tendenciją naudoti antrines žaliavas, senų mašinų dalis, įvairias kitas atliekas visiškai naujų automobilių gamyboje“, – tvirtina dirbtuvių įkūrėjas.
Perdirbti buteliai, seni žvejybos tinklai, augalai, natūralūs aliejai
Iš tiesų automobilių prekių ženklų ESG (angl. Environmental, Social, and Governance) strategijose didelis dėmesys skiriamas atsinaujinantiems ištekliams ir perdirbimo iniciatyvoms. Vykdomi projektai, kurių tikslas yra mažinti išmetamo CO2 kiekį ne tik eksploatacijos periodu, bet ir po jos bei gamybos procese. Kuriant naujas technologijas, integruojamos įvairios biologinės medžiagos, kaip antai kukurūzai, cukranendrės, kanapės, kviečiai, apelsinai, ananasai.
Vienas novatoriškų pavyzdžių – bendrovės „Hyundai“ sukurti „Ioniq 5“ ir „Ioniq 6“ elektromobiliai. „Ioniq 5“ modelio viduje yra iki 32 perdirbtų plastikinių butelių, paverstų sėdynių užvalkalų ir durų porankių siūlais. Taip pat naudojamas bio-PET audinys ir ekologiškai apdorota oda, nudažyta linų sėmenų aliejumi. Šie augaliniai riebalai pakeičia gyvulinius dažus ir sumažina vandens suvartojimą.
„Ioniq 6“ modelyje grindų kilimėliams dar naudojami „Econyl“ verpalai. „Econyl“ yra regeneruotas nailonas, pagamintas iš vandenynuose rastų atliekų, įskaitant nuskendusius žvejybos tinklus. Jis padeda mažinti jūros taršą ir skatina pakartotinį medžiagų, kurios kenktų aplinkai, naudojimą. Ekologiško nailono verpalus renkasi ir „Jaguar Land Rover“, „Volvo“, BMW, bei keletas kitų garsių prekių ženklų.
Perdirbamų arba iš atsinaujinančių šaltinių pagamintų medžiagų pavyzdžių automobiliuose nuolat daugėja. Štai „Mazda MX-30“ elektromobiliuose naudojama kamštinio ąžuolo žievės kamštiena, kuria salonuose pakeičiamos guminės detalės. „Kia EV3“ elektromobilyje vairas apsiuvamas veganiška oda, kuri gali būti pagaminta iš maisto atliekų, o „Jaguar“ iš surinkto aliuminio laužo vėliau gali perlieti bet kurias naujas kėbulo dalis.
Žemei palankesnės medžiagos – tik salone?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos apsaugos instituto direktorė prof. dr. Žaneta Stasiškienė sako, kad kol kas daugiausia ekologiškesnių medžiagų galima aptikti automobilių salonuose.
„Kalbant apie automobilio išorę, prioritetas yra saugumas, tad čia, siekiant neprarasti kokybės, ganėtinai ribotai naudojamos perdirbtos medžiagos. Bet, kai kalbame apie saloną, sėdynes, puošybos elementus, atsiranda galimybė rinktis platesnį spektrą antrinių medžiagų, tokių kaip perdirbti plastikai, metalai, aliuminis, tam tikros biologinės medžiagos, augalinės kilmės ištekliai“, – aiškina profesorė.
Anot jos, natūralūs kanapių, kviečių pluoštai, vandenynuose surinktos plastiko atliekos dažniausiai praverčia gaminant automobilių sėdynes, jų užpildus, skydelius, durų šonus. Taip pat atliekama daug tyrimų ir bandymų, kad antrines žaliavas transporto srityje būtų galima naudoti dar plačiau, pavyzdžiui, kėbului.
Profesorė pasidžiaugia, kad, pirkdamos medžiagas, įmonės vis dažniau atkreipia dėmesį į būvio ciklo vertinimus, EPD sertifikatus (ataskaitas apie gaminio aplinkosauginį veiksmingumą). Tai reiškia, jog žalumo link judantiems gamintojams aktualu, kad CO2 nebūtų išskiriamas ne tik tuomet, kai jų automobiliai važinėja gatvėmis, bet ir žaliavų išgavimo, gamybos, perdirbimo etapais.
„Jau seniai daug kalbama apie ekologiškumą transporto eksploatacijos periodu, bet labai svarbu nepalikti nuošalyje ir gamybos procesų. Jų metu naudojama daug nykstančių arba taršių medžiagų, pavyzdžiui: litis, kobaltas, nikelis, plastikai, aliuminis, įvairūs retieji metalai ir kiti cheminiai elementai. Šiuolaikinių transporto priemonių, ypač elektrinių, gamyba priklauso nuo šių metalų, tačiau jie yra susiję su aplinkos ir geopolitiniais iššūkiais, todėl būtina ieškoti alternatyvų“, – teigia Ž. Stasiškienė.
Perdirbtas plastikas yra brangesnis
Nors problemų kelia ne tik neperdirbamas plastikas, didelė dalis dėmesio skiriama būtent jam. Europos Komisijos duomenimis, jei dabartiniai žmonijos plastiko vartojimo įpročiai nesikeis, 2050-aisiais vandens ekosistemose jo bus daugiau nei žuvų.
Dėl tokio didėjančio plastiko taršos masto, automobilių, kaip ir įvairių kitų sričių prekių, gamintojai imasi įvairiausių priemonių. Visgi čia kyla iššūkių. Ž. Stasiškienės teigimu, didžiausias jų – kaina.
„Perdirbtų medžiagų rinka yra įkaitusi, nes daug kas nori jas naudoti. Tačiau, pavyzdžiui, perdirbto plastiko pasiūla dar nėra tokia didelė kaip įprastinio, nes jį išgauti sudėtingiau. Taip išeina, kad perdirbtas plastikas brangesnis, sunkiau randamas ir įperkamas. Užuot sumažinęs produkto kainą, jis ją iškelia ir apsunkina procesus“, – atskleidžia mokslininkė.
Ji pabrėžia, kad, vienaip ar kitaip, tiek gamintojai, tiek vartotojai yra sąmoningi ir puikiai išmano perdirbtų medžiagų temą. Per pastarąjį dešimtmetį žiedinė ekonomika šioje srityje išaugo kone dvigubai, sparčiai populiarėja įvairių inovacijų taikymas. Visgi, tai, anot profesorės, nereiškia jokio stebuklo, o tiesiog yra neišvengiamybė taikantis prie klimato kaitos, žemės taršos procesų.
