Apie vieną nedidelį, bet pasiutusiai gražų ugnikalnį ir apie tai, kas Vytarui yra blogiau už kalnus.
Vakar pakalnes merkęs lietus per naktį išsilijo ir užleido vietą visai pusėtinam orui. Jeigu 12 laipsnių temperatūrą tropikuose galima laikyti geru oru.
Tam, kad užliptume į Bromo kalną, turėjome keltis antrą valandą nakties. Klausiame gido - kurių galų mums ten belstis vidury nakties. Ką, kalnas pabėgs? Tas sako - ne, nepabėgs, bet turistai gali nurankioti po akmenuką. Ech... Nepasiginčysi.
Tokio siaubo nerodo net siaubo filmuose. Įsivaizduokite - naktis, tamsu, o aplink jus rėkia, gaudžia ir makaluojasi gal tūkstantis visureigių, atvežusių į kalno viršūnę kelis tūkstančius reginių ištroškusių turistų.
Ar galite įsivaizduoti tiek žmonių, kad jie visi netilptų ANT KALNO??? Mes po šios nakties - jau galime.
Tai štai. Baisiau už kalnus Vytarui gali būti tik pareiga keltis vidury nakties tik tam, kad... eitum į kalnus. Koks sveiko proto žmogus aukoja savo miegą dėl kažkokio kalno, kurio dar ir nesimato, nes gi tamsu, nors pirštu į subinę durk! Vardan ko???
Ir tuomet mes prasiyrėme pro minią iki stebėjimo aikštelės krašto ir viską supratome.
Daugelyje šalių vietiniai prisigalvoja visokių keistų ritualų, tam, kad išverstų turistus iš lovų vidury nakties ir priverstų eiti pasitikti saulėteko ten, kur ir vidury dienos galima viską puikiai pamatyti. Bet šitas saulėtekis buvo vertas nemiegotos nakties.
Į slėnį ateina rytas.
Štai. Bromo ugnikalnis. Toks keistas ir išsimėtęs po slėnį, atrodo, kaip gerokai peraugęs kurmiarausis.
Nusileidimas nuo kalno, pasirodo - irgi lenktynės. Nes kas pirmas nuvažiuos žemyn, tas pirmasis galės patekti prie ugnikalnio kraterio atbrailos.
Tarpinis sustojimas.
Štai, Smėlio jūra ir pirmieji apačion nusileidę visureigiai.
Net jeigu Smėlio jūrą įveikei arkliu ar motociklu, paskutinius du šimtus penkiasdešimt (berods) laiptelių iki kraterio ribos, tenka užkopti pėstute. Su sąlyga, jei po ranka neturi Edžio, o jis neturi drono, kurį šį kartą Edis turėjo, todėl mums nereikėjo niekur lipti.
Štai. Vietinė katilinė iš varnos skrydžio.
Šiandien projekte "Pakeliui į Balį" - ypatinga šventinė diena. Šiandien mes pirmą kartą savo akimis pamatėme Balį. Štai. Ten. Kitame krante. Esame taip arti, bet dar kelias dienas liksime čia - turime Javoje dar nebaigtų reikalų ir nepamatytų pamatymų. Nesakykite Vytarui, bet šiąnakt mes ir vėl kopsime į ugnikalnį. Su dujokaukėmis. Dvi naktys iš eilės - be miego ir su sieros dujų voniomis - tiesiog svajonių atostogos!
