Finansų analitikai dar kartą priminė, kad šalyje tebedidėja gyventojų pajamų nelygybė. Negerai. Jau matau virtualiuosius priekaištautojus – atsirado dar vienas Švonderis. Suprantu, kad šiame pasaulyje nelygybė visada buvo ir bus. Tačiau tikrai blogai, kai turtingieji nebejaučia diskomforto, kad valstybėje, kurioje gyvena, atsiranda vis daugiau vargšų, stokojančių pinigų net būtiniausiems dalykams, pavyzdžiui, vaistams, ar vargano būsto šildymui.
Jau įpratome, kai premjeras nepagalvoja ir paskubomis pasako ką nors šiurkščiai. Tada gerosios fėjos vaidmenį pasirinkusi prezidentė jį pataiso ir mus nuramina. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Viešėdama Briuselyje prezidentė žurnalistams ištarė žodžius, nuo kurių pašiurpo oda: „Lietuvai tinka taupymo režimas.“ Po šio atsakymo žurnalistai nutilo.
Akivaizdu, kad su mūsų socialine sistema kažkas negerai. Nesiseka kurti lygesnę ir socialiai teisingesnę visuomenę. Socialinių tyrimų instituto duomenimis, 1996–2006 metais labiausiai didėjo turtingiausių Lietuvos gyventojų pajamos. 2006-aisiais 10 proc. turtingiausių valstybės gyventojų gavo 29,4 proc. visų gyventojų pajamų, arba 3,2 proc. daugiau nei prieš 10 metų. 2007 metais 20 proc. turtingiausių namų ūkių savo rankose buvo sukaupę jau 41 proc. visų gaunamų pajamų, o 20 proc. neturtingiausiųjų gavo tik 7 proc. visų pajamų. Skirtumas tarp šių grupių disponuojamų vidutinių pajamų buvo 6,3 karto. 2008 metais užklupus krizei skirtumas padidėjo net iki 7,5 karto ir kasmet kyla į naujas aukštumas. Pagal gyventojų pajamų nelygybę rodantį koeficientą, Lietuva į priekį 2009-aisiais praleido tik brolius latvius ir naujas aukštumas šturmuojančius rumunus. Beje, Lietuvoje užfiksuotas bene didžiausias Europos Sąjungos (ES) įmonių vadovų ir paprastų darbuotojų atlyginimų skirtumas – jie skiriasi vidutiniškai septynis kartus. Šioje srityje įveikiame net estus, kur šis skirtumas yra 4,7 karto.
Pajamų nelygybė neigiamai veikia ne tik gyventojų psichologinį nusiteikimą. Ji silpnina vidurinįjį sluoksnį, kuris paprastai laikomas valstybės ekonomikos ašimi. Vidurinysis sluoksnis norėtų pirkti, tačiau trūksta pajamų. Turtingieji gali pirkti vidaus rinkoje, bet iš jų nedaug naudos – šis gyventojų sluoksnis nedidelis.
Pirmaisiais ES narystės metais pajamų nelygybė šiek tiek sumažėjo, tačiau vėliau kažkas užstrigo – turtingieji pradėjo dar labiau lobti, o vargšai prarado net viltį savo šalyje susitvarkyti gyvenimą. Dauguma piliečių ėmė taikyti dar mokyklose išmoktą Le Chatelier principą, kurį šiam atvejui taip perfrazuočiau: „Bet kuri sistema, veikiama išorės jėgų, taip persitvarko, kad mažiausiai nuo jų nukentėtų.“ Štai ir emigracijos paaiškinimas. Dėl šios priežasties pernai vėl praradome Marijampolės dydžio miestą – tiek valstybės piliečių nusprendė duonos ieškoti svetur. Paradoksalu, tačiau neretai peikiama emigracija jiems yra išsigelbėjimas.
