Po penkerių metų pertraukos į Vilniaus kongresų rūmus vėl grįžo didžiulį žiūrovų susižavėjimą sukėlusi Ruggiero Leoncavallo opera „Pajacai“. Gyvenimas ar teatras? Spektaklis – kaip pirmoji meilė. Neapykanta ir didelė šviesa. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė neslėpė, kad būtent noras provokuoti lėmė kūrinio sugrąžinimą į sceną.
„Žmonėms reikia magijos“
Kas yra tikrovė? Kuo žemė skiriasi nuo scenos, ir kuris pasaulis yra realesnis? Tai pagrindinė ašis, ant kurios sukasi „Pajacai“. Operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė sakė, kad tai pasaulyje įprastas dalykas, kad teatrai atnaujina senus spektaklius, ypač tuos, kurie buvo pamėgti žiūrovų. O per penkerius tylos metus, kol „Pajacų“ nebuvo repertuare, režisierė pasakojo sulaukusi daugybės žmonių klausimų, kas gi atsitiko ir kodėl nebėra šio spektaklio, rašo „Respublika“.
„Atnaujinti „Pajacus“ buvo natūralus dalykas, nes tai puikaus siužeto, puikios muzikos opera. Greičiausiai tai ir galimybė grįžti į mūsų studentiškus metus, nes prieš penkerius metus mes tikrai buvome kitokie“, – kalbėjo D. Ibelhauptaitė. Kūrėja neabejojo ir tuo, kad žmonėms reikia šventės, magijos, šviesos, o to labai daug yra šiame spektaklyje. Lygiai taip pat, kaip skausmo, ašarų ir tamsos. Tiesiog tai nuostabi istorija, kurią visuomet malonu pasakoti.
Ta pati opera, režisierė, beveik visa ta pati kūrybinė komanda jau tarsi savaime garantuoja, kad šio spektaklio sugrįžimas turės ne mažesnį pasisekimą nei pirmasis kūdikis. „Na, o iš atlikėjų dauguma yra ir mūsų „bohemiečių“ trupės nariai, nors yra ir pasikeitusių žmonių“, – sakė režisierė, beveik su ta pačia komanda dirbusi ir prie ankstesnio savo „Pajacų“ pastatymo, ir operoje „Bohema“.
Gyvenimas – tai teatras?
Taigi, kur prasideda opera ir teatras?
„Sunku pasakyti. Ypač jei teatru laikysime kiekvieną mūsų viešą išėjimą į gatvę, parduotuvę, pas gydytoją ar į darbą. Čia tikrai siužeto metu įvyksta labai didelė tragedija, kur realybė pereina į sceną. Man įdomu panagrinėti: o ką, jeigu scenos realybė yra tikra tiesa? O ką, jeigu Neda ir Silvio, kurie nužudomi spektaklio metu, yra iš tikrųjų nužudyti? Tai provokuoja ir kelia daug klausimų. Kaip mes ateiname į teatrą? Kaip žiūrime meno kūrinį? Man yra įdomus ne pasyvus žiūrovas, bet dialogas su žiūrovu, nuotaikų ir nuomonių apsikeitimas. Aš noriu provokuoti. O čia žiūrovų laukia staigmena. Gali būti, kad scenos realybė dar kartą susipainios su gyvenimu“, – paslaptingai šyptelėjo D. Ibelhauptaitė.
Paklausta, kas pačiai brangiausia šiame spektaklyje, režisierė palygino šią operą su pirmąja meile.
„Gyveni visą gyvenimą, patiri galbūt didesnių meilių, didesnių aistrų, visko epiškesnio ir dramatiškesnio, tačiau savo pirmąją meilę visuomet prisimeni su ypatinga šviesa. „Pajacai“ buvo pirmas spektaklis, su kuriuo mes išėjome iš tradicinės erdvės, drauge su Gintaru Rinkevičiumi. Nors iš tiesų tai buvo mūsų antrasis spektaklis netradicinėje erdvėje, nes Trakuose darėme „Kaukių balių“, bet tai jau buvo mažas savo teatrinės palapinės statymas, o tai visada labai brangu. Taip pat nuo „Pajacų“ prasidėjo mūsų komanda, tiek solistų, tiek visų kūrybinių darbuotojų, ir tęsiasi iki šiol“, – pabrėžė režisierė.
Nepatogus vaidmuo
Šalia talentingiausių lietuvių solistų „Pajacuose“ dainuos ir svečias iš Bulgarijos Emilis Ivanovas, sukūręs ryškų ir dramaturgiškai itin sudėtingą Kanio vaidmenį, kuriam atlikti buvo ieškomas stipraus balso tenoras.
„Man labai patinka, nes tam tikra prasme tai nepatogus vaidmuo. Ir esu labai laimingas, kad galiu čia dainuoti šią partiją“, – šnekėjo E. Ivanovas.
Tenoras pasakojo, kad šiame spektaklyje iš tiesų nuolat jauti, kad teatras stovi iš vienos pusės, o realus gyvenimas – iš kitos. Galiausiai tikrasis gyvenimas, pasak solisto, nugali sceną, nes Kanio iš tiesų nužudo savo žmoną. Tačiau paklaustas, ar kuo nors scena nuo realaus gyvenimo skiriasi pačiam E. Ivanovui, dainininkas ėmė kvatotis.
„Na, žinoma! Kaip dainuoja Kanio, tai visai kitas dalykas“, – nusijuokė solistas.
E. Ivanovas prisipažino, kad vieni gražiausių pasirodymų „Pajacuose“ jam yra profesionalių cirko artistų, nuostabiai atliekančių įvairiausius triukus. O nemaloniausius jausmus sukelia Tonio personažas, parodantis Kanio, kad žmona šiam neištikima. „Gyvenime aš pats to greičiausiai niekada nepadaryčiau“, – sakė bulgaras.
Rasa Velijevaitė
