Norėdamas pasiekti šį tikslą, Rusijos prezidentas veikia griežtai nustatytomis tradicijomis, kurios Rusijoje veikia jau nuo XVIII a., kai ji tapo viena iš pasaulio galingųjų, išgyvenančių patologinę baimę atsidurti pasaulinėje izoliacijoje. Ši baimė visada Rusiją skatino veikti agresyviai.
Imperialistinis „savųjų gelbėjimas“
Rusija per visą XVIII amžių, norėdama pateisinti Osmanų imperijos ir Irano teritorijų Šiaurės Kaukaze okupaciją, rėmėsi būtinybe „krikščionių mažumų ginties būtinybe prieš musulmonų agresiją“.
Tokiu būdu buvo aneksuotos Gruzijos ir Armėnijos teritorijos. Dabar panašūs pasiaiškinimai naudojami įvedant Krymo kontrolę.
Imperatorė Jekaterina II buvo pirmoji, kuri pradėjo naudoti „krikščionių gelbėjimo“ pretekstą, norėdama atimti Dagestaną ir Gruziją iš Irano kontrolės.
Rusija taip pat išnaudojo ir kitus paaiškinimus tam, kad pasiimti aplinkinių valstybių teritorijas: Vokietijos, Lenkijos, Suomijos. Per beveik šimtmetį Rusijos imperija, savo kaimyninių valstybių dėka, „priaugo“ beveik 100 kv. kilometrų.
Krikščionybės saugotojai pastatė Rusijos imperiją su dieviškuoju palaiminimu. Pradedant XVIII amžiumi, Rusijos vadovai nuolatos kvietė ginti rusakalbius, gyvenančius kaimyninėse teritorijose, tokį elgesį pateikdavo kaip pretekstą įsiveržti.
1829-ais Rusija sugalvojo naują pretekstą - „gruzinų moterų išlaisvinimą“, suteikdami joms Rusijos pilietybę. Panašiai pasielgta ir 1842-ais Irane, kai persų šeicho haremo dydis tapo pretekstu užpulti šią šalį.
Rusijos ir Persijos priešprieša privedė prie masinių Rusijos atstovybės Teherane darbuotojų žudynių.
1911-ais grupė revoliuciškai nusiteikusių persų aukštuomenės narių išstojo prieš oficialią Irano valdžią, iškėlė Rusijos vėliavą, o save paskelbė rusų caro pavaldiniais. Rusijos imperatorius „gindamas“ savo naujuosius pavaldinius pasiuntė į Iraną kariuomenę, kuri užėmė penkias šalies provincijas ir išvaikė parlamentą.
1912-ais Rusija vėl sužaidė ta pačia savų gelbėjimo „korta“, įsiveržė į Kinijos teritoriją ir aneksavo didžiulę dabartinės Mongolijos teritoriją.
Sovietų Sąjunga – pasikeitusi tik iškaba
Po bolševikų revoliucijos 1917-ais Rusijos imperija virto į Sovietų Sąjungą, o ideogijos plotmėje stačiatikius pakeitė komunistai.
Veliau, 50-ais ir 60-ais metais, gindami „socializmą“ ir dusindami opoziciją, kuri priešinosi Kremliaus imperinei politikai, sovietai siuntė tankus ir kariuomenę į Vengriją, Čekoslovakija ir Lenkiją.
1979-ais sovietų kariuomenė buvo įvesta į Afganistano teritoriją su tikslu „ginti socializmo pasiekimus“.
Rusija žygiuoja imperializmo pramintais takais
Po Sovietų imperijos griūties 1991-ais Rusija vėl atgaivino seną tradiciją. Spausdama buvusias sovietines respublikas ir vėl panaudojo „rusakalbių ginties“ pretekstą. Keisčiausia, kad kai kuriais atvejais, rusakalbių gyventojų mažuma būdavo net dirbtinai sudaroma ir istoriškai net nepriklausė tam regionui.
Valdant V. Putinui Maskva pradėjo precedentų neturintį rusų pasų išdavimą kaimyninių respublikų gyventojams. Teigiama, kad milijonai žmonių iš Azerbaidžano, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Kazachstano gavo rusų pilietybę.
Didelį kiekį rusų pasų taip pat turi gyventojai gyvenantys tam tikruose Moldavijos rajonuose, net neturinčiuose bendros sienos su Rusija.
Naujoji strategija pirmą sykį buvo išbandyta 2000-ais, kai ką tik išrinktas prezidentas Vladimiras Putinas Tadžikistane dislokavo 15 tūkst. rusų karių.
Vėliau, 2008-ųjų rugpjūtį, tuo metu, kai vyko Olimpinės žaidynės Pekine, buvo duotas įsakymas veržtis į Gruziją. Po karinės operacijos, Pietų Osetija ir Abchazija paskelbė savo nepriklausomybę. Šių dviejų satelitinių valstybių teritorijoje yra dislokuota apie 40 tūkst. rusų karių.
Ukraina tapo trečiąja šalimi, kur realizuojamas V. Putino planas – rusų žemių ir, savaime suprantama, pačių rusų suvienijimas. Tikriausiai, tai bus ne paskutinė šalis pagal šį projektą.
Kryme mes stebime sudėtingos Kremliaus, bandančio atstatyti savo pasaulio tvarkos suvokimą po Šaltojo karo, ligos požymius. Tai vyksta dėl ES ir JAV negebėjimo pasiekti konsensuso su Maskva dėl vieno principinio klausimo: kokią realią vietą gali užimti Rusija tarptautinėje bendruomenėje?
Ar atras Rusija savo vietą pasaulio bendruomenėje?
Per paskutinį ketvirtį amžiaus Rusija neteko savo įtakos Rytų Europoje. Europos kontinentas buvo uždengtas NATO ir ES įtaka. Tuo pačiu, Rusija lieka viena iš keturių europietiškų valstybių, kurios neįeina nei į NATO, nei į Europos Sąjungą.
Vienintelė Rusijos galimybė parodyti savo lyderystę lieka JT Saugumo taryba, kur Maskva gali pasinaudoti veto teise. Tačiau netgi jų išsakytas veto, nesutrukdė JAV ir jų sąjungininkams įsiveržti į Iraką 2003-iais.
Vakarams Rusija vis dar yra Europos pakrašty, bet, kaip paradoksaliai tai beskambėtų, lieka pagrindiniu prekybos partneriu.
Mūsų pasaulio realybė tokia, kad Rusija atsidūrė kelių musulmoniškų valstybių apsuptyje, kurie neslepia savo negatyvumo Maskvai dėl komunistų darbelių praeityje.
Rytuose Rusija susiduria su akivaizdžia Kinijos ir Japonijos priešprieša, šių šalių teritorijos vis dar lieka Maskvos kontrolėje.
Rusija savo viduje įtraukta į niekaip nesibaigiantį karą su ekstremistais iš penkių Kaukazo respublikų, tuo metu, kai santykiai su Armėnija ir Azerbaidžanu lieka įtempti.
Premjeras Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad „Rusija šiandien atsidūrė kovos su islamo terorizmu avangarde“. Tačiau džihadistai nėra ta vienintelė jėga, kuri grasina V. Putinui, siekiančiam globalaus dominavimo. Rusijoje savo veiklą stiprina įvairios JAV finansuojamos krikščioniškos misionierių grupės, kurios bando paveikti V. Putino pagrindinio ideologinio atspirties taško – stačiatikių protus.
Situaciją Rusijoje gadina ir imperialistinis V. Putino valdymo stilius, kuris nėra priimtinas kuriančiajai klasei, linkusiai prie Vakarų demokratinių vertybių, daugiapartinės sistemos, nuomonių pliuralizmo ir politinės valdžios demistifikavimo.
Tuo pačiu, Rusijos ekonomikai stiprią įtaką daro V. Putinui artimi oligarchai.
Šiuo metu Rusijos santykis su Vakarais peržengė pavojingą ribą. Krymas – aneksuotas, diplomatiniai santykiai įtempti, o ateities perspektyvos niūrios. Jeigu Vakarams nepavyks paveikti Rusijos ir surasti jos vietos pasaulinėje santvarkoje, šaliai gresia pavojus likti politiniame užribyje. O tai – grėsmė ir visam likusiam pasauliui.
