„Aš neįžvelgiu masinių protestų potencialo. Nepasitenkinimas visuomenėje egzistuoja – tačiau difuziškai, o patys nepatenkintieji yra niekaip neorganizuoti, – konstatuoja sociologas. – Bet kuris bandymas organizuoti opoziciją yra griežtai užgniaužiamas. Tokio režimo, kaip sovietiniai ar posovietiniai pokyčiai, yra galimi tik biurokratijos susiskaldymo atveju, jeigu vidurinės klasės viršūnėlė bus daugiau nebenusiteikusi taikytis su situacija ir elito viduje subręs konfliktai“.
A. Navalnas, kaip vidurinės klasės viršūnėlės atstovas „jokiais būdais nebus prileistas prie rinkimų“, tvirtina L. Gudkovas. „Jis iš tiesų vienintelis rimtas Putino priešininkas. Ir ne todėl, kad galėtų nugalėti, o todėl, kad geba mobilizuoti didelį kiekį nepatenkintų piliečių“, – aiškino jis. Dabar „mums siūlo tam tikros rūšies teatrą įtraukiant tam tikrus asmenis, kurie turėtų rinkimus paversti legitimiais. Tokių kandidatų, kaip Ksenija Sobčak ar Vladimiras Žirinovskis, tikslas, – parodyti Putiną rimto valstybinio vyro, nacijos tėvo vaidmenyje“.
„Jeigu blaiviai vertintume situaciją, reikia pripažinti, kad šiandien (…) bet kuri legali politinė opozicinė veikla yra beprasmė. Turimi duomenys rodo, kad mes labiau atsidūrėme totalitarizmo restauracijos fazėje. O dramatiškiausia yra tai, kad opozicija nėra pasirengusi priimti šią informaciją ir su ja dirbti. Ji greičiau yra linkusi ją neigti, nes šie duomenys neįsipaišo į bendrą paveiklsą. Mus kaltina tuo, kad mes legitimuojame režimą. Aš atsakau – tai yra absurdas, tai tas pats, kas tvirtinti, kad termometras legitimuoja karštinę“, – aiškina sociologas.
„Tai, kas vyksta Rusijoje, aš vertinu kaip ilgalaikį sovietinės sistemos skilimo procesą. Mes matome pokyčius įvairiausiuose valdžios institutuose, kurie vyksta įvairiu intensyvumu ir atveda prie skirtingu rezultatų. Pavyzdžiui, 1990-aisiais subyrėjo centrinė valdžią, o valdant Putinui mes stebime jos renesansą, kuris pasireiškia taip pat ir tuo, kad yra stiprinama „politinė policija“, kuri veikia už įstatymo ribų. Ir tai, – anot sociologo, – ne tik spec. tarnybos, tačiau ir teisėsaugos sistemos biurokratizacijos procesas, kuri yra priklausoma nuo prezidento; švietimo sistema, kuri nesivysto; šiuolaikinių komunikacijos priemonių kontrolė, kurią naudoja kaip galingą propagandos įrankį. Šiai dienai praktiškai neliko nepriklausomos žiniasklaidos. Tarp išlikusiųjų – „Vedomosti“, „Novaja Gazeta“ ir iš dalies radijo stotis „Echo Moskvy“.
Internetas, anot L. Gudkovo, nėra adekvati alternatyva. „Todėl ir į ateitį žiūriu labiau pesimistiškai“, – teigia jis.
„Putino populiarumas (…) yra susijęs su agresija (užsienio politikoje) ir antivakarietiškomis nuotaikomis“, – pažymi leidinio pašnekovas: pavyzdžiui, konfrontacija su Ukraina ir Krymo aneksija vieno mostu privertė prezidento populiarumo reitingus augti“.
Vakarų sankcijų svarba
Rinkimus jis vadina „balsavimu už Putiną“. „Tam jau viskas parengta, oponentai neutralizuoti, o visuomenėje vyrauja alternatyvos nebuvimo atmosfera“, – iliuzijas sklaido ekspertas.
„Tų, kurie išgyveno sovietinį ir posovietinį periodus, išskirtinumas yra tas, kad jie išmoko gyventi totalitarinėse struktūrose. Tuo pačiu Kremlius žino, kaip savo interesų vardan apžaisti negatyvią tautiečių patirtį, kuri yra susijusi su beviltiškumo jausmu, ar pripažinimo ir savigarbos ilgesį, kuris yra būdingas visuomenei nuo pat 1990-ųjų pabaigos. Dalis Putino ideologijos yra reformatorių, Vakarų idėjų kritika. Kita vertus, jie kalba apie tradicijas, išdidumą ir savigarbą. Būtent jam valdant prasidėjo Stalino reabilitavimo procesas, – aiškina L. Gudkovas, – o pergalė Didžiajame Tėvynės kare išstūmė pačią svarbiausią sovietinę šventę – Spalio revoliuciją“.
Rusijoje „neegzistuoja ateities įsivaizdavimas“, paaiškino sociologas. „Mes matome ti tai, kad jaunimas nelabai mėgsta režimą. Tačiau iš esmės propagandos mašina veikia efektyviai. Situacijos vystymasis Rusijoje priklauso nuo Vakarų šalių. Jeigu bus stipriai veikiančios sankcijos, – pareiškė jis, – po 5-7 metų mes čia pajusime rimtą socialinę ir ekonominę krizę“.
