Dažna diskusijų tema, ypač jaunų žmonių susibūrimuose, tapo religija ir Dievas. Didelė žmonių nepasitenkinimo banga krikščionybe kilo po JAV rašytojo Dano Browno išleistos knygos „Da Vinčio kodas“, kurioje kaip realybė pateikiami krikščionims žinomos istorijos neatitinkantys Jėzaus gyvenimo įvykiai. Kūrinys buvo vertinamas labai įvairiai: vieni niršo, sakydami, kad tai melas, kiti nugrimzdo į apmąstymus, treti pasmerkė bažnyčią. Viduramžiais šis rašytojas, kaip ir visi mano pašnekovai, be abejo, būtų apšaukti eretikais ir sudeginti ant laužo. Visa laimė, dabar jiems gresia nebent kreivi tikinčių draugų ar pažįstamų žmonių žvilgsniai.
Tikėjimas žmogumi
Melstis, ko gero, visi išmokome dar vaikystėje. Tik kažin ar tos maldos buvo sakomos nuoširdžiai tikint, kad ant debesies sėdi malonus senelis, ar tik todėl, kad mamytė liepė. Greičiausiai, antrasis variantas, nes kitu atveju nebūčiau atradusi savo pašnekovų. Beje, paieškos ilgai netruko. Brigita, Tomas ir Agnė - XXI a. žmonės, kurie, paklausti, ar tiki Dievą, sutartinai atsakė „ne“ ir tarsi patvirtino Friedricho Nietzsches mintį: „Dievas mirė! Mes jį nužudėm!“
„Netikiu niekuo. Pati esu sau ir dievas, ir likimas“, - sako dvidešimt vienerių Agnė, nesuprasdama, kaip galima tikėti tuo, ko nematai. Laikas parodė, kad žmogaus tobulėjimui prireikė ilgo laikotarpio, jam visuomet reikėjo pagrindo ėjimui į priekį, idealo, į kurį galėtų lygiuotis. Bet gal homo sapiens evoliucionavosi tiek, kad išmoko pasitikėti savimi ir pamilo savo pradą. Štai, pavyzdžiui, aštuoniolikmetė Brigita tiesiog nemato tikslo tikėti Dievą: „Tikiu savimi ir savo pastangomis, norais, siekiais. Tikiu mane supančiais žmonėmis."
Kiekvienas turi savo Dievą?
Bažnyčios pateikiamas Dievo paveikslas neatspindi smalsių, tobulėti siekiančių žmonių įsitikinimų, nes tikriausiai kiekvienas širdyje turi savo dievą: saulę, žemę, angelą, muziką ar žmogų.
„Tikiu Dievą - vienintelį dalyką, leidžiantį žmogui gyventi ir būti žmogumi“, - teigia Justinas, vienintelis mano pašnekovas, tikintis aukštesne galia. Tačiau, reikia pabrėžti, jo Dievas kitoks: „Tikiu Dievą kiekviename man svarbiame reiškinyje: kartais tai likimas, kartais keisti sutapimai, sėkmė, gražus rytojus, kai jo taip reikia“, - pripažįsta vaikinas ir leidžia suprasti, kad šį tikėjimą sukūrė pats, o jo Dievas neturi silueto. Justinas nemano, kad tai ir pasaulio kūrėjas: „Man tai neaktualu, mano tikėjimui visai nesvarbu, kas ką sukūrė.“
Atgal į pagonybę?
Gerai žinoma, kad senasis lietuvių tikėjimas yra pagonybė - tikėjimas gamta, jos sudievinimas, garbinimas. Ar tai tikroji mūsų tautos religija - vis dar lieka klausimas be atsakymo, tačiau istoriniai faktai rodo, kad krikščionybė buvo priimta tik politiniais tikslais - apsaugoti valstybę nuo kryžiuočių ordino puldinėjimų. XIV a. tai buvo aktuali problema lietuviams, tačiau dabar tai tik senuose istorijos vadovėliuose dulkanti praeitis. Ar tai reiškia, kad esame laisvi grįžti į pagonybę?
„Tikiu tuo, ką matau, ką galiu paliesti, užuosti. Tikiu gamta, jos galia, harmonija, - į klausimą „Kuo tu tiki?“ atsako Brigita ir neslepia simpatijos senajam lietuvių tikėjimui, tačiau dar nelaiko savęs pagone. - Žaviuosi senąja lietuvių religija turbūt dėl to, kad ji buvo įdomi. Kas žino, gal ji kažkada vėl suklestės mūsų tautoje ir tuomet atsiras kažkas, kuo manysiu, verta tikėti.“ Į tą patį klausimą tarsi raktą dvyliktokas Tomas taip pat pavartoja žodžius „Tikiu tuo, ką matau“. Jam atrodo, kad pagonys, priešingai nei krikščionys, rėmėsi logika, jų tikėjimas buvo paprastesnis ir suprantamesnis. „Manau, kad geriausia turėti daug dievų, kaip buvo senovėje, ir visus gamtos reiškinius laikyti šventais“, - palankiai į pagonybę žiūri ir Justas.
Galbūt iš tiesų žmonių širdyse pasiliko kertelė protėvių dvasios, kuri atgimsta mūsų kartoje ir dar ryškiau sužibės ateityje.
Religija - mafija?
Bekalbant apie Dievą ir tikėjimą, palietus pagonybę, staiga mintyse kyla klausimas, kam šiame moderniame pasaulyje reikalinga religija, kai kiekvienas gali tikėti tuo, kuo nori, mintyse susikurti savo dievą ir savo tikėjimą. Kam visi tie didingi bažnytiniai pastatai?
„Religija yra tokia, kokią dvasininkija bando pateikti. Joje yra per daug melo, o melu tikėti aš nelinkusi. Manau, tai graži pasaka, sukurta garbingo amžiaus žmonėms - bobutėms. Kad ir kokia jos paskirtis, tai neveikia", - kritišką vertinimą pateikia Brigita. O štai Tomas piktinasi: „Bažnyčia buvo sukurta tam, kad plautų žmonėms smegenis ir taip prasimanytų pinigų."
Panašu, kad religija, mano kalbintų žmonių nuomone, sukurta nedorais tikslais ir jokios šviesos neskleidžia ar bent visuomenės ta šviesa nepasiekia. „Religija yra vienas iš didžiausių pasaulio blogių. Ši mafija žlugdo žmonių ir Dievo bendravimą. Tai sukurta tam, kad būtų galima gaminti pinigus iš žmonių tikėjimo", - atvirai savo nuomonę išsako Justinas ir primena, kad visos religijos yra sukurtos žmogaus, o tai, kaip jis sako, negali būti kelias Dievo link.
Bažnyčiai gresia bankrotas?
Jau XX a. Lietuvoje vykstant partizaniniam karui buvo suprasta, kad bažnyčia nėra Dievo namai. Partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, atskleisdamas komplikuotus tuomečio žmogaus ir bažnyčios santykius, rašė: „Matyt, juo arčiau bažnyčios, juo toliau nuo Dievo <...>.“ Akivaizdu, kad praėjus amžiui ši problema tapo dar aktualesnė.
Atėjus į bažnyčią paklausyti mišių ir apsidairius aplink galima pamatyti vos keletą senyvo amžiaus moterėlių, kurias, kaip sako Tomas, bažnyčioje per visą gyvenimą lankęsis tik tris ar keturis kartus, „galbūt kažkada ir domino religija, bet dabar bažnyčia joms tapo paskalų pasidalijimo vieta“. Jaunų žmonių čia nė kvapo. „Iš tiesų, tikinčių bažnyčia jaunų žmonių pažįstu labai mažai. Gal net visai nepažįstu. Tai koks gali būti santykis? Bažnyčia neturi jokio autoriteto“, - įsitikinusi Agnė, nors prisipažįsta, kad per įvairias ceremonijas (vestuves, laidotuves, krikštynas) tenka įeiti į didingų bažnyčių vidų. Tokiai nuomonei pritarė ir dvyliktokė Brigita, mananti, kad santykis tarp bažnyčios ir šiuolaikinio žmogaus apskritai neegzistuoja arba jis visai nepastebimas.
Keisčiausia, kad kažkada tokia svarbi buvusi bažnyčia dabar visiškai pamirštama. Jaunos merginos nebesvajoja apie santuoką joje - mielai tai iškeistų į paplūdimį, užsienio šalį, sodo namelį ar kitas romantiškas vieteles. Brigita įsitikinusi, jei turės vaikų, nevers jų lankytis bažnyčioje, leis jiems patiems pasirinkti, kuo nori tikėti.
„Man bažnyčia nėra svarbi, žinau, kad net mano namai yra Dievo namai. Šiuolaikinei visuomenei nelabai rūpi, kodėl egzistuoja bažnyčia ir ką ji veikia. Man, asmeniškai, bažnyčia yra tik architektūros kūrinys, ne daugiau“, - savo nuomonės neslepia Justas ir Tomas.
Už nuomonę - į pragarą
Religinis tinklas iš visuomenės raunamas su visomis šaknimis - nuo dangaus iki pragaro. Novatoriškos asmenybės žodyne šios sąvokos išimtos iš vartojamų žodžių sąrašo: rojus dabar ne pagrindinis gyvenimo tikslas, o tik vyriškas vardas, pragaras - viso labo terminas, pagražinantis eilėraščius ar kitus literatūrinius kūrinius. Tomas užtikrintas: „Kadangi netikiu šia religija, tai nekeliausiu nei viršun, nei apačion.“ Agnė, paklausta, ar nebijo patekti į pragarą už tokias „erezijas“, šypsodamasi atsako: „Netikiu aš nei rojum, nei pragaru. O jei ir pateksiu į vieną iš jų, tai, kaip mėgsta juokauti mūsų karta, rojuje geresnis klimatas, o pragare - kompanija.“
„Aklas nežinojimas mus veda klaidingu keliu. O! Nelaimingi mirtingieji, atsimerkite!“ - savo knygoje į žmoniją kreipėsi D.Brownas. Mes - ne bedievių žmonių generacija. Galbūt esame ta aprašytoji ir apdainuotoji „milžinų“ karta, pranokusi visų lūkesčius ir baimes, išmokusi tyliai melstis savo dievui ar dievams, logiškai apmąstanti skleidžiamas tiesas ir nusprendžianti, ar jomis tikėti. Vaikystė baigėsi - pasakos nebedomina, vadinasi, Biblijos ištraukos „iš fantastikos pasaulio“ neaktualios. Mes atsimerkėme.
Gintarė Bakūnaitė
