2012 metų gruodžio 22 d., per pačią žiemos saulėgrįžą, dar kitaip vadinamą pasaulio pabaiga, Kauno Pranciškaus Ksavero bažnyčioje įvyko pirmoji Kaukoro kompozicijos „Saulės vadavimo apeigos“ premjera. Kompozicijoje į darnią vienovę susiliejo didinga vargonų, dūdmaišio, būgnų ir išlavintų dainininkų balsų muzika. Kompozicijos pagrindu tapo Advento-Kalėdų laikotarpiu imituojami vestuviniai ritualai menantys pačius seniausius Lietuvos valstybės laikus. Apie šį unikalų sumanymą kalbinsime vieną iš kompozicijos sumanytojų ir autorių, menų klubo „Kaukoras“ vadovą Vytautą Lukšą.
Vytautai, kaip kilo kompozicijos sumanymas, kam skirta ši kompozicija? Ar jos tikslas susigrąžinti pagoniškų šventviečių žemę, ant kurių XVI-XVII a. įsikūrė daugelis Lietuvos bažnyčių su vargonais?
Kompozicijos idėja galvon toptelėjo dainuojant Advento-Kalėdų laikotarpio dainas, kurios liaudyje vadinamos giesmėmis, taip pažymint jų išskirtinumą, šventumą ir didingumą.
Šiose giesmėse galime sutikti Elnia devyniaragį, kuris ant savo ragų neša kalvius ir ugnį. Tai ne paprasti kalviai, jie mena karaliaus Mindaugo laikus. XIII a. Malalo kronikoje buvo rašoma, jog Mindaugas tapęs krikščionimi slapta gerbė dievaitį kalvį Teliavelį, nukalusį lietuviams saulę. Be abejonės, joks kalvis saulės nenukalė – tai tik vaizdinga mitinė kalba, tačiau ji nėra beprasmė. Kalendorinėse dainose elnias, kalvis, ir bernelis yra paralelės, vardikliai vieninteliam veikėjui. Jis yra jaunikis, keliaujantis gyvenimo taku. Pagrindinis jo tikslas nugalėti kliūtį – mergelės, Saulės įkalintoją ir išvaduoti savo nuotaką iš jaunų dienų ir mergystės.
Seniausiose stebuklinėse pasakose panašiam didvyriui įkalintojas Slibinas ar Kaulų senis liepia įveikti neįmanomus žygdarbius –nukalti stebuklingą žiedą, kuris taip pat yra saulės simbolis. Žiedo nukalimas ir yra XIII a. Mindaugo panteono kalvio aprašomas kosminis žygdarbis. Jaunavedys įveikęs priešininką susituokia, o šios tuoktuvės simbolizuoja naujo pasaulio – šeimos, namų sukūrimą. Ne be reikalo daugelis pasaulio kultūrų, taip pat ir lietuviai žiemos saulėgrįžą siejo su pasaulio pabaiga, kurią pasirinkome pirmajai kompozicijos premjerai. Būtent dėl to Dzūkijoje iki pat šių dienų Advento-Kalėdų laiku būdavo žaidžiamos vestuvės ir giedamos šios mistinės giesmės. Klaidinga būtų sakyti, jog tai kokia nors pagoniška revoliucija. Juk dzūkai išlaikę giesmes ir žaidimus, kurie tapo „Saulės vadavimo apeigų“ pagrindu, save laiko krikščionimis. O Adventas, Kūčios ir Kalėdos šiandien laikomos krikščioniškomis šventėmis, nors jų papročiai siekia pačius seniausius laikus. Šios tradicijos paprastai įvardijamos liaudies krikščionybe, todėl panašias apeigas galimą drąsiai atlikti ir bažnyčioje. Daugelyje pasaulio šalių krikščionybė perėmė senųjų tradicijų elementus ir taip jie išliko gyvi iki šių dienų.
Kaip apibūdintum šias vestuvines apeigas bažnyčioje?
Jos labai iškilmingos, griausmingos, netgi varančios šiurpulį giminaičiams ir kitiems apeigų dalyviams. Vorele jie visi kartu keliauja bažnyčia link altoriaus, kur jaunuosius pasitinka tėvai – mitiniai Saulės įkalintojai. Prie altoriaus Kaukoro giedotojai traukia vestuvines giesmes, o jiems atitarti ir šokti gali visa giminė. Giesmėse mistiškai vaizduojamas visas jaunųjų gyvenimas ir patirtis. Apeigų kulminacijoje kunigas gali atlikti krikščioniškas jungtuves, po to pagal seną lietuvių paprotį, kuris seniau buvo ir bažnyčiose, surišamos jaunųjų rankos, jaunieji apvedami aplink bažnyčią, kuri, kaip ir namas, simbolizuoja visatos modelį.
Ar gali ši kompozicija būti atliekama kitoje erdvėje?
Be abejonės, kompoziciją galima atlikti pritariant kanklių ansambliui, chorui, dūdmaišiams ar net ragams bet kokioje vietoje, gamtoje, ant kalnų, prie upių, ar pilies menėje ar santuokų rūmuose. Galima netgi įrengti mobilius vargonus miške! Niekas nedraudžia sukurti naują, panašią kompoziciją – viskas labai laisvą, juk gyvename laisvais laikais, kad tik jaunavedžiai būtų laimingi!
Tokia vestuvių ceremonija atrodo labai ištaigingai ir prabangiai, be abejonės tai originalus šiuolaikinės muzikos ir seniausių liaudies tradicijų derinys, bet ko gero ją sau galėtų leisti nebent tik pati Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė?
Be abejonės ne. Šią ceremoniją galėtų sau leisti bet kuris Lietuvos pilietis, besididžiuojantis savo tradicijomis ir puoselėjantis kultūrą. Tokiai ceremonijai pakanka vieno solisto, mušančio būgną ir trijų pritariančių giedotojų, vienų vargonų ir vieno dūdmaišio. Priklausomai nuo aplinkybių vargonus galima pakeisti kitu instrumentu – pavyzdžiui visu kanklių ansambliu, taigi auka už šį nepaprastą renginį tikrai nėra didelė, o šventė įsimintina visam gyvenimui! Tačiau muzika nėra pats svarbiausias apeigų elementas, svarbiausi apeigų dalyviai – jaunųjų tėvai, artimieji, giminės ir draugai, kurie tampa muzikinės kompozicijos dalyviais – jie gali atkartoti dainų žodžius iš iškilmingai vaikščioti bei šokti paprastus apeiginius šokius tarsi kokie operos dalyviai. Ceremonija puikiai dera ir su bažnytinėmis apeigomis. Ko gero šiais laikais daugiau paaukojama jaunųjų aprėdams, kurie perkraunami sintetiniais pagražinimais, tačiau visiškai užmirštamas menas, originalumas ir novatoriškumas.
Dėkojame mielas Vytautai už pokalbį, sėkmės kūryboje, ir te padeda dievai Kaukorui! Pasiklausykime Saulės vadavimo apeigų ištraukų:
