.jpg)
Žinomas gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius tikina, kad gamtoje nieko nėra šiaip sau. Anot jo, miškuose žiemojantys paukščiai ir žvėrys būna pasiruošę įvairiems gamtos išbandymams. Apie juos ir kalbamės su S.Paltanavičiumi.
Po Kalėdų, kai diena pradeda ilgėti, visi laukiame, kada žiema persiris į antrą pusę. Jau įprasta, kad, kalbėdami apie pusiaužiemį, mūsų krašte visi prabyla apie barsuką. Kodėl būtent šis žvėrelis tapo pusiaužiemio simboliu? Ne į visus klausimus galima atsakyti. Barsukas yra gana slapus gyvūnas, apie jį nedaug išmanoma dabar, o kažkada jis buvo visai nežinomas žvėrelis. Žiemai barsukas užmiega, tačiau jis miega kitaip nei ežys ar šikšnosparnis – mat gali bet kada prabusti ir išlysti iš savo urvo. Tai būna retai, tačiau tikriausiai toks barsuko elgesys žmones paskatino žiemos pranašo vaidmenį suteikti būtent šiam žvėreliui. Beje, ar visi prisimena, ką mums „sako“ barsukas pusiaužiemio dieną (sausio 25-ąją)? Jeigu diena būna saulėta, iš urvo išlindęs nuo rudens ant vieno šono gulėjęs žvėrelis pamato savo šešėlį ir nusprendžia, kad žiema būsianti ilga. Tad barsukas grįžta atgal į guolį ir gulasi ant kito šono – miegoti teks dar labai ilgai. Jei saulė nešviečia, barsukas gulasi ant to paties šono – žiemos liko nedaug.
Amerikiečiai, norėdami sužinoti, ar dar ilgai truks žiema, stebi švilpiką? Kas bendro tarp šių gyvūnėlių?
Amerikoje taip pat gyvena barsukai, tik kitos jų rūšys. Tačiau amerikiečiai pasirinko švilpiką – jis miega taip pat, kaip ir mūsų barsukas, tad gali panašiai pranašauti žiemos baigtį. Tiesa, to „pagrindinio“ visos Amerikos švilpiko, rodomo per televizijas, gyvenimas, man atrodo, nepavydėtinas. Jis tampomas, žadinamas ir traukiamas iš savo namelio. Mūsų laukiniai barsukai yra laimingesni. Beje, daug mieliau galvoti apie tai, ką darytų, kaip vienu ar kitu atveju elgtųsi barsukas, nei viešai „kvosti“ iš įmygio dar nepabudusį švilpiką.
Gal galite pakomentuoti, kaip šiais metais, kai žiema prasidėjo kartu su kalendorine žiema, sekėsi miško žvėrims ir paukščiams?
Šiemet žiema prasidėjo labai anksti, kartu su kalendorinės žiemos pirma diena, tačiau tai visai nepaveikė paukščių ir žvėrių. Iš tikro žiema į jų pasaulius ateina dėsningai, ji neužklumpa jų nepasiruošusių. Antra vertus, liekantieji žiemoti niekada neturėjo jokios kitos alternatyvos, jie nesiekia išsisukti nuo žiemos. Kiekviena žiema sutinkama paprastai, ramiai. Taip ir šiemet gruodį dar pakako maisto ir per rudenį sukauptų energijos atsargų. Niekas nesiblaškė per gruodžio vidury siautusią pūgą, kuri savo trukme stebino net daug ką mačiusius žmones. Kai plūstelėjo atlydys, žvėrys ir paukščiai vėl ramiai ir oriai pasiskirstė po atsivėrusias ertmes. Dabar laukiame žiemos sugrįžimo. Tačiau būkime ramūs – ir jis gamtoje nieko neišgąsdins. Čia niekas nebijo žiemos.
Staigūs atodrėkiai ir po jų spaudžiantis šaltukas tampa tikru išbandymu miško gyvūnams. Teko girdėti, kad į ledo plutą kojas susižeidusių stirnų pėdsakais seka ne tik vilkai, bet ir sulaukėję šunys. Jei tai tiesa, kas daroma ar ką galima būtų daryti, kad šie žvėreliai nenukentėtų?
Po stipresnių atlydžių, ypač gilią ir sniegingą žiemą, sniego paviršiuje susidaro tvirta, aštriabriaunė ledo pluta. Ji išlaiko kiškį, lapę, kiaunę ir daugelį paukščių, tačiau sunkesniems žvėrims, kurių kojos giliai sminga, tampa baisiu kankinimo įrankiu. Ne tik stirnos, bet ir šernai, briedžiai, elniai, eidami ledo pluta, susižeidžia ir susipjausto kojas. Jeigu tokiu metu žvėris kas nors pabaido, jie bėgdami ir skubėdami susižaloja dar labiau. Ar galima to išvengti? Ko gero, negalima išvengti nei sniego, nei jį dengiančio ledo. Tačiau ten, kur ramybė, kur žvėrys nėra baikštinami, jie nukenčia ne taip stipriai. Daugelis jų stengiasi vaikščioti takais, transporto paliktomis vėžėmis. Žinoma, plėšrūnai tokiu metu ir tokiomis sąlygomis lengviau „pasiima“ savo duoklę. Turėtume suprasti, kad medžiodami vilkai ar lapės elgiasi taip, kaip jiems liepia gamta ir patirtis. Kas kita – šunys, kurių nei dabar, nei kitu metų laiku gamtoje neturi būti. Kaip ir kačių, kurios intensyviai naikina žiemojančios paukščius, neretai pražudo gana gausius prie namų apsistojusių kurapkų pulkelius.
Kiekvienais metais kyla daug ginčų dėl vilkų medžioklės. Ką jūs manote apie tai? Nėra metų, kad nuo vilkų antpuolių nenukentėtų gyvulių augintojai.
Vilkų gausai reguliuoti jau penketą metų skiriama tam tikra sumedžiojimo kvota (nuo 20 iki 50), kuri paskaičiuota pagal žvėrių gausos įvertinimo rezultatus. Vilkai Lietuvoje medžiojami nuo senų senovės, kai kada – netgi drastiškomis priemonėmis. Dabar vilko populiacijos reguliavimas subalansuotas, taigi – rūšiai pakenkti negali. Antra vertus, kol kas negalime išsiversti to nedarydami, nes kasmet vilkai padaro daug žalos naminiams gyvūnams. Ši žala nėra kompensuojama. Ko gero, aktyvesni galėtų būti ūkininkai, kurie šia tema kol kas pasisako gana vangiai, ir dažnai galima pagalvoti, kad jiems tai nelabai rūpi, kad vilkų gausos reguliavimo problema yra tik gamtosaugininkų reikalas... Ne tik aplinkosaugoės programos, bet ir prastėjanti melioracijos būklė lemia tai, kad Lietuvoje didėja bebrų, gervių, garnių populiacijos. Paukščiai naikina želmenis, išgaudo tvenkiniuose auginamas žuvis. Bebrai užtvenkia laukus, miškus, stumbrai trypia pasėlius.
Kaip vertinate nuolat aštrėjančią žemdirbių ir gyvosios gamtos konfrontaciją? Ar įmanoma rasti aukso vidurį, kad abiems pusėms būtų gerai?
Mąstydami taip, kaip suformuluota jūsų klausime, atrodome lyg maži visų skriaudžiami vaikai. Kas gi trukdo mums ūkininkauti ir gyventi greta gamtos? Ko gero, tik geros valios stoka. Esu melioratoriaus sūnus, puikiai išmanau melioracijos sistemų priežiūros principus. Kodėl reikia pykti ant bebrų, jei patys šias sistemas visiškai apleidome ir sunaikinome. Kuo čia dėti bebrai? Beje, turime būti teisūs – ne taip seniai tie grioviai buvo ne kas kita, o natūralūs upeliai, kuriuose galėjo gyventi bebrai ir buvo begalė vėžių, žuvų, varliagyvių. Kur dingo tie protingieji, kurie naikino šiuos upelius, pavertė juos vasarą išdžiūstančiomis žemės žaizdomis? Tegul jie pasako, kokių tikslų siekė. Beje, dar prieš 100 metų gervių populiacija buvo nepalyginti didesnė. Neteko girdėti, kad kas nors dėl to būtų skundęsis. Žuvų augintojai skundžiasi (manau, visai pelnytai) kormoranų daroma žala, tik ne garnių. Pilkasis garnys nėra labai dažnas paukštis, jo žala minimali. Daugelio šių klausimų nekiltų, jeigu ūkininkai pasėlius matytų ne po to, kai juose visą pavasarį ramiai lesioja gervės ar žąsys, o dažniau, ir taikytų prevencines priemones. Vienas tvenkinių ūkio savininkas pasakojo, kad ir žuvis lesančių paukščių keliamas problemas jis išsprendė paprastai: surado dar tvirtą pensininką, kuris dviračiu kasdien važinėjo pylimais ir baidė paukščius. Jam ūkininkas mokėjo minimalią mėnesio algą. Tokių priemonių reikėjo 4 mėnesius. Taigi paskaičiuokime.
Tai, kad klimatas keičiasi, niekam ne paslaptis. Gamtininkai jau seniai prakalbo, kad mūsų krašte aptinka iki šiol nematytų augalų, paukščių, varliagyvių ir t. t. Ko galime tikėtis ateityje?
Klimatas keitėsi visą Žemės gyvavimo laiką. Tik dabar pokyčius gali pagreitinti nesubalansuota žmonių veikla. Taip, mūsų krašte mokslininkai vis suranda naujų rūšių, tačiau jos nebūtinai plinta dėl klimato kaitos. Jeigu atsigręžtume į neseną mūsų istoriją, pamatytume, kad per kelis šimtus metų taip paplito kiškiai, kurapkos, rudosios žiurkės (jų anksčiau čia nebuvo), nemažai augalų. Beje, daugelis šių organizmų per paskutinį šimtmetį paplito tik žmonių dėka – buvo įvežti, paskleisti. Pavyzdžiui, Lietuvoje daugiau kaip ketvirtadalis visų augalų – ne mūsiškai. Prie mūsų sąlygų prisitaikė kai kurie mums svetimi žvėrys, paukščiai, o vabzdžiai ir kiti bestuburiai šiame amžiuje keliauja jau ne paprastu transportu, bet lėktuvais. Kova su svetimžemiais, invaziniais (ekologiškai agresyviais) organizmais yra vienas svarbiausių šios dienos uždavinių. Mes kol kas bejėgiai sureguliuoti išplitusių Sosnovskio barščių, gausialapių lubinų, uosialapių klevų, mangutų skaičių. Beje, šiuos augalus ir gyvūnus taip pat patys įsivežėme ir išplatinome.
Nuo mažens turbūt domėjotės ir žavėjotės gamta. Todėl tapote biologu, aplinkosaugininku. Teigiama, kad vis labiau tolstame nuo gamtos, kad prarandame ryšį su ja. Ką turėtume daryti, kad situacija pasikeistų?
Mes, lietuviai, nesame labai toli nuo gamtos, nors dabar tolimo procesas yra pagreitėjęs. Labai trūksta mokymo programų, knygų, laidų apie gamtą, o labiausiai – išmanančių ir savo vaikus auklėti mokančių tėvų ir mokytojų. Tokios žinios ir gebėjimai neatsiranda savaime. Negalėčiau teigti, kad to nedaroma, tačiau manau, kad kol kas tų pastangų mažoka. Būtų labai blogai, jei mūsų vaikaičiai nepažintų medžių, augalų, nežinotų žemuogių skonio ir kvapo, nemokėtų gulėti pievoje ir žvelgti į debesis...
VL žurnalistė Nijolė Baronienė
