Šią vasarą sukanka dvidešimt metų, kai kriminalinėje Lietuvos istorijoje nutiko garsus įvykis. Iš tuomečio KGB kalėjimo korpuso, įsikūrusio Vilniuje, Gedimino prospekte, priešais Lukiškių aikštę, naktį pabėgo kaunietis Rimgaudas Butautas (g. 1958), kadaise pagarsėjęs Rimelio ir Studento pravardėmis.
Šia tema teko kalbinti ne vieną aukščiausiųjų šalies teisėsaugos pareigūnų. Daugelis jų tikino nieko negirdėję apie šį holivudinio filmo siužetą primenantį pabėgimą.
„Naktinių apuokų“ šėlsmas
Vilnietis Vidas 1989–1990 m. buvo Vidaus reikalų ministerijos šeštojo skyriaus, kovojančio su kriminalinėmis struktūromis, operatyvininkas. Jis yra vienas tų kriminalistų, kuris padėjo demaskuoti anuomet vieną įžūliausiai Kaune siautėjusių organizuotų banditų grupių.
Tuomet spaudoje šios gaujos nariai buvo praminti „naktiniais apuokais“. Tarp jų buvo ir neeiline kriminaline biografija pagarsėjęs R. Butautas.
R. Butautas už įvairius nusižengimus teistas ne kartą. Pirmąsyk už automobilio vagystę 1978 m. jam skirta dvejų metų ir šešių mėnesių bausmė, o 1985-aisiais dvejiems metams pataisos darbų bausmės sulaukė dėl valstybinio turto grobimą.
„Jis veikė su kelių asmenų grupuote, kuri dalyvaudavo drastiškuose plėšimuose. Kai kurie jaunuoliai neapskaičiuodavo savo jėgų ir pasmaugdavo pasiturinčiai gyvenusių butų savininkus. Jie vogė tai, kas jiems atrodė vertingiausia: vaizdo aparatūrą, vakarietiškus televizorius, vaizdo ir garso kasetes, moteriškus kailinius, odines striukes. Kartą jie išnešė net keturias automobilines žvakes.
Šioje gaujoje aktyviai veikė ir vienas buvęs Afganistano karo dalyvis. Jis buvo įtariamas iki galo neatskleista žmogžudyste. Sėdėdamas už grotų, jis mėgdavo pasakoti kraupias istorijas, taip mėgindamas paveikti ne tik kalinčius asmenis, bet ir prižiūrėtojus“, – prisimindamas anų dienų įvykius kalbėjo buvęs kriminalistas.
Apmulkino Daktarų vyrus
1988–1990 m. Kaune, Marijampolėje, Gardine (Baltarusijoje) ir Latvijos sostinėje Rygoje stambiais plėšimais besiverčianti gauja tais laikais nepaisė autoritetų.
Pasakojama, kad Kauną valdžiusios Vilijampolės Daktarų gaujos nariai kartą išsiruošė į „naktinį žygį“, tačiau prieš tai juos netikėtai aplankė R. Butautas.
Rimelis be didesnių pastangų įtikino, kad butas, į kurį jie nusitaikė, priklausė sunkiai besiverčiantiems žmonėms ir jame turtų nė kvapo. Tačiau iš tikrųjų netrukus pats jame apsilankė ir iš minėto būsto savininkės nugvelbė paslėptas šeimos santaupas.
Po serijos akiplėšiškų vagysčių šeštojo skyriaus kriminalistai pagaliau sulaikė R. Butautą ir jo bendrus – Gražvidą Gapšį, Vytautą Vaikutį, Ąžuolą Lapinską ir vieną 2004-ųjų balandį nušauto verslininko Valdo Jakučio nužudymo byloje minimą kaunietį.
Įkalino legendiniame kalėjime
„R. Butautas mėgdavo apsimetinėti psichiniu ligoniu. Žinojome, kad jis mėgsta vedžioti už nosies pareigūnus ir siekia susisiekti su bendrais. Kartą jį uždarėme Trakų areštinėje, o jau kitą rytą iš jos vadovų sulaukėme skambučio, kad jo psichika sutriko. Savo drabužius vyras sudraskė į skutelius. Stebino tai, kad nebuvo paliesta jo odinė striukė. Galiausiai nusmailinęs arbatinį šaukštelį jis mėgino persirėžti gerklę“, – „Balsas.lt savaitei“ pasakojo R. Butautą stebėjęs teisėsaugininkas.
Kadangi šiai kauniečių gaujai buvo inkriminuojama per 50 nusikalstamų veikų, plėšimų iniciatoriumi laikytas R. Butautas netrukus buvo nugabentas į anuomet griežtai saugomą KGB kalėjimą Vilniuje.
Prižiūrėtojai jo nepaleido iš akiračio. Tačiau jis nebuvo laikomas vienutėje.
„Praėjus kuriam laikui, iš kalėjime kalinčio KGB agento sužinojau, kad jis rimtai ruošiasi pabėgti. Apie tai pranešiau tardymo izoliatoriaus viršininkui. Tačiau šis atsakė, kad apie tokius dalykus jo valdose negali būti nė minties. Jei bandys bėgti, bus nušautas – tokias žodžiais pokalbį baigė kalėjimo vadovas“, – pasakojo pašnekovas.
Vienintelis pabėgimas
Paskutiniais KGB kalėjimo gyvavimo metais prižiūrėtojų trūko, todėl visame R. Butauto kameros korpuse tebuvo keli sargybiniai. Be to, vakarais šio korpuso ramybę trikdydavo dažni prieš sovietų saugumiečius aršiai pasisakančių jaunuolių išpuoliai.
Pro šalį eidami jaunuoliai neretai mėgdavo sujudinti elektros srove apjuostą tvorą. Būdavo atvejų, kai garsinė signalizacija kas naktį įsijungdavo po kelis kartus.
Kartą R. Butauto kameroje paslaptingai atsirado nedidelis metalinis pjūklas. Manoma, kad jį per vieną pasimatymų R. Butautui perdavė jo gyvenimo draugė.
Vieną 1990-ųjų vasaros vakarą Rimelis su kameros draugu Alvydu Usevičiumi išpjovė kameros grotas ir pabėgo iš kalėjimo rūsio. Kai jie pralindo, netikėtai suveikė signalizacija. Tačiau apsaugininkai nesureagavo, manydami, kad eilinį kartą tvorą užkabindami siautėja miesto jaunuoliai.
Prieš lįsdamas pro grotas, R. Butautas savo drabužiais aprengė kameros kolegą, mat baiminosi, kad į jį bus nukreipti sargybinių šūviai. „Jis visada stengėsi išlikti budrus. Netgi bėgdamas ėmėsi suktybių, negailestingai apgavo savo kalėjimo bičiulį“, – sakė buvęs kriminalistas.
Apie netikėtą pabėgimą sužinojęs KGB kalėjimo viršininkas pasijuto pažemintas ir sugniuždytas. Kartą savo pavaldiniams jis prasitarė: „Dabar R. Butautui reikia pastatyti paminklą, nes tokio dalyko nėra buvę.“
Namuose rado kraujo pėdsakų
Deja, laisve R. Butautas džiaugėsi neilgai. Jį sučiupo po dviejų savaičių. Bėglys buvo sulaikytas sugyventinės namuose Kaune. Per sulaikymą jis gulėjo ant savęs užsimetęs lovos čiužinį.
R. Butautui nepavyko išvengti kalėjimo bausmės. Jis buvo nuteistas šešeriems metams nelaisvės ir konfiskuotas jo turtas.
Grįžus į laisvę Rimeliui nepavyko ilgai mėgautis prabangiu ir sočiu gyvenimu.
Nuo 1994 m. jis oficialiai baustas nebuvo. Tačiau 2002-ųjų spalio 30-ąją savo automobiliu „Volkswagen Passat“ R. Butautas nuvyko į Kauno Miško gatvėje esantį daugiabutį, kuriame gyvena mokslų daktaras, buvęs Kauno technologijos universiteto dėstytojas Jonas Marozas, ir dingo kaip į vandenį.
Šiandien R. Butauto dingimo istoriją Kauno prokurorai priskiria prie iki galo neištirtų tamsiųjų bylų.
Anot jų, iki šiol tęsiama įtariamųjų paieška, nenustatyta R. Butauto buvimo vieta.
Šią mįslingą bylą tyręs Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Ričardas Gailevičius sakė: „Įtariamasis J. Marozas aiškino, kad R. Butautas paskambino į jo duris. Netrukus atsirado du nepažįstami vyrai ir jį kažkur išsivedė. Kriminalistai pasakojo, kad J. Marozo namuose atlikę kratą pareigūnai pastebėjo, kaip šis asmuo juos užrakino, o pats iššoko pro langą.
Tačiau po trijų valandų prisistatė į Kauno policiją ir pateikė versiją, kuri gerokai prasilenkė su realybe. Prokurorai keliskart atidžiai apžiūrėjo J. Marozo namus. Kartu su juo kaip įtariamasis įtrauktas ir jo sūnus. Jų namuose buvo aptikta kraujo pėdsakų.“
Tik faktai:
Lietuvoje KGB veikė iki 1991-ųjų rugpjūčio pučo.
Prieš keletą metų dėl neteisėto suėmimo J. Marozas iš valstybės prašė priteisti per 2 mln. eurų neturtinės žalos. Tačiau Kauno apygardos teismas ieškinį atmetė, sprendimą paliko galioti ir Lietuvos apeliacinis teismas.
Pasaulio piliečiu prisistatantis 75-erių metų J. Marozas „Balsas.lt savaitei“ prisipažino anksčiau pažinojęs R. Butautą ir vadindavęs jį Rimeliu.
„Kriminalistai kaltino, kad aš neva suvalgiau jį. Mūsų su Rimeliu niekas nesiejo. Jis buvo vieno mano pažįstamo draugas. Kartais mėgdavo apsilankyti mano namuose ir manęs pasiklausyti. Jis paliko labai malonaus žmogaus įspūdį.
Kalbėdamas su jumis sėdžiu tame pačiame kambaryje, kuriame vykdavo mūsų pašnekesiai su Rimeliu. Diskutuodavome apie automobilius, gamtą, kosmosą.
Apie jo praeitį niekada nekalbėdavome. Nežinau, ką jis veikė anksčiau.
Negaliu pasakyti, paskutinį kartą ar ne, bet tą dieną jis lankėsi pas mane. Ar kraujo buvo rasta mano namuose? Sunku pasakyti... Kita vertus, tai nereikšmingi dalykai, kuriuos noriu užmiršti“, – kalbėjo J. Marozas.
Šiame dabartinio KGB muziejaus rūsyje kadaise veikė saugumo kalėjimas. Buvęs kriminalistas rodo kameros langą, pro kurį prieš dvidešimt metų įvyko daugeliui nežinomas pabėgimas (Ruslano Kondratjevo nuotr.)
