Pirmas klausimas būtų – kiek iš tikrųjų dabartinė pabėgėlių krizė buvo netikėta? Čia iš karto būtina pažymėti, jog šiuo atveju sunku kalbėti apie staiga atsiradusią problemą. Tai, kad pabėgėlių srautai pasaulyje didėja nuolatos, akcentavo Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra, kuri tiesiogiai rūpinasi šių procesų stebėjimu ir galimų sprendimų paieška. Skaičiai įspūdingi: šiais metais pabėgėlių ir perkeltų asmenų skaičius pasaulyje pasiekė naują rekordą – 60 mln. žmonių.
Atitinkamai augo ir pabėgėlių, plūstančių į Europą, skaičius. Apie tai buvo kalbama JT Pabėgėlių agentūros pranešime spaudai, išplatintame šių metų liepos pradžioje. Pranešime akcentuota, kad per pirmąjį 2015 metų pusmetį 83 proc. padaugėjo pabėgėlių, kurie stengiasi pasiekti Europos Sąjungos teritoriją vandens keliu – per Viduržemio jūrą. Tame pačiame pranešime akcentuota, jog, atsižvelgiant į tendencijas, tikėtina, kad pabėgėlių srautai dar labiau augs. Šiandien galima pasakyti, jog ši prognozė pasitvirtino.
Pažymima, kad pagrindinis pabėgėlių srautas šiandien plūsta į Europą iš Sirijos, kuri jau penkerius metus yra kamuojama pilietinio konflikto. Sirai sudaro apie trečdalį visų Pietų Europą pasiekiančių pabėgėlių. Kitos dvi stambios grupės – migrantai iš Afganistano ir Eritrėjos. Nemažai pabėgėlių yra ir iš Libijos. Visi šie žmonės bėga nuo karo baisumų ir nestabilumo savo gimtosiose valstybėse. Tai akcentuoja ir JT Pabėgėlių agentūra, kurios vadovas Antonio Guterresas teigia: „Europai ieškant geriausio stiprėjančios Viduržemio jūros krizės sprendimo, turime pripažinti, kad didžioji dalis į Europą jūra atvykstančių žmonių yra pabėgėliai, kuriems reikalinga apsauga nuo karo ir persekiojimo.“
Dar vienas probleminis aspektas, susijęs su plūstančiais į Europą pabėgėliais, yra tas, jog šis procesas leidžia pelnytis nelegaliam verslui – nusikalstamoms struktūroms, organizuojančioms nelegalių migrantų gabenimą. Pažymima, kad tokie gabentojai mažai rūpinasi savo „klientų“ saugumu. Migrantai plukdomi senais, neretai perpildytais laivais. Tai jau tapo kelių itin skaudžių nelaimių priežastimi. Pavyzdžiui, rugpjūčio pabaigoje Viduržemio jūroje vėl (kaip ir balandį prie Lampedūzos salos) skendo laivai su šimtais pabėgėlių. Tik dalį jų (apie 200 žmonių) pavyko išgelbėti, o dar 300 žmonių žuvo arba buvo pripažinti dingusiais be žinios. Po kelių dienų įvyko dar vienas panašus incidentas, per kurį nuskendo dešimtys pabėgėlių iš Sirijos. Vienas iš šios tragedijos vaizdų – į Turkijos pakrantę išmestas trejų metų berniuko kūnas – tapo simboline visos migrantų krizės iliustracija.
Suklusti Europą privertė ir kita skaudi nelaimė. Austrijoje, netoli sienos su Vengrija, buvo pastebėtas paliktas sunkvežimis. Policija aptiko jame 71-o nelegalaus migranto palaikus. Žmonės buvo sugrūsti į ankštą slaptavietę. Matyt, taip iš Vengrijos į Austriją gabenti pabėgėliai užduso, o tai pastebėjęs sunkvežimio vairuotojas tiesiog metė mašiną ir pabėgo. Tai dar kartą parodė, kad bandydami pasiekti išsvajotus kraštus pabėgėliai nedvejodami rizikuoja savo sveikata ir gyvybe.
Pažvelkime ir į kitą pusę – į Europą, kuriai tenka spręsti pabėgėlių antplūdžio klausimą. Jau dabar akivaizdu, kad tai tampa rimtu išbandymu Europos atvirumo ir tolerancijos idėjai. Ne visos ES valstybės pajėgios deramai susitvarkyti su šiuo iššūkiu. Kol kas savo drastiškais veiksmais labiausiai išgarsėjo Vengrija, į kurios teritoriją nelegalūs migrantai plūsta per sieną su Serbija. Budapeštas jau nutiesė savo pasienio ruože spygliuotos vielos barjerą. Tiesa, tai neatbaidė nelegalių migrantų. Pavyzdžiui, Vengrijos ir Serbijos pasienyje apsilankęs naujienų agentūros AFP fotografas užfiksavo, kaip pabėgėliai per tą spygliuotos vielos barjerą veržiasi į ES teritoriją. Tačiau ir Budapeštas nesiruošia nuleisti rankų. Iki spalio pabaigos spygliuotos vielos barjerą turi pakeisti keturių metrų aukščio siena. Tiesa, tai jau dabar verčia kalbėti apie naujų sienų statymą Europoje ir sukelią nemalonią asociaciją su kadaise Europą padalijusia Berlyno siena, tačiau Vengrijos valdžios tai nė kiek neglumina.
Čia pat galima paminėti, kad Vengrijos sprendimas neapsaugos ES nuo nelegalių migrantų. Budapeštas taip sprendžia savo valstybės problemas – betoninė siena pasienyje su Serbija, kaip prognozuojama, tiesiog lems kitokį pagrindinių pabėgėlių srautų pasiskirstymą. Tikėtina, pabėgėliai pasuks į Kroatiją ir Rumuniją.
Tiesa ir tai, kad tik nedidelis procentas pabėgėlių norėtų pasilikti Vengrijoje. Dauguma nelegalių migrantų savo kelionę orientuoja į turtingesnes Europos Sąjungos valstybes. Šiuo metu pabėgėliai labiausiai veržiasi į Vokietiją, kuri demonstruoja didesnę toleranciją nei dauguma kitų ES valstybių. Pažymima, jog svetingumu pasižymi ne tik Vokietijos valdžia, bet ir paprasti šalies gyventojai, gana šiltai sutinkantys migrantus. Vokietija paskelbė, kad yra pasiryžusi 2015 metais apsvarstyti galimybę suteikti prieglobstį 800 tūkst. pabėgėlių. Taip pat pažymima, jog šalies valdžia yra linkusi suteikti prieglobstį pabėgėliams iš probleminių regionų – Sirijos, Irako, Afganistano ir Eritrėjos, tačiau mažiau šansų įsitvirtinti Vokietijoje dabar turės nelegalūs migrantai iš neturtingų, bet pakankamai stabilių Europos valstybių – tokių kaip Albanija, Kosovas, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina.
Kai kurios ES valstybės irgi demonstruoja solidarumą su Berlynu, tačiau jų indėlis į pabėgėlių problemos sprendimą bus gerokai kuklesnis. Pranešama, kad Prancūzija planuoja priimti 24 tūkst. migrantų, Jungtinė Karalystė – 20 tūkst., o Ispanija – 15 tūkstančių.
Kitas esminis klausimas – pabėgėlių adaptacijos ir integracijos problema. Su šia tema yra susijusios kelios esminės baimės, kurios greitai plinta ES.
Dažnai girdėti argumentas, kad dauguma nelegalių migrantų, kurie veržiasi į Europos teritoriją, siekia ne pabėgti nuo karo baisumų, o yra paprasčiausi ekonominiai migrantai, ieškantys, kur geriau. Iš čia kyla tradicinės baimės, susijusios su atvykėliais. Tarp tokių baimių, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad migrantai gali paveržti darbo vietas iš vietinių gyventojų. Nemažai baimių susijusios ir su kultūriniais atvykstančių pabėgėlių skirtumais. Tarp tokių skirtumų dažniausiai akcentuojama religija. Islamas masinėje europiečių sąmonėje stereotipiškai siejamas su agresija ir aktualizuoja kitą – terorizmo – baimę. Neatsitiktinai nemažai kalbama apie tai, jog tarp pabėgėlių gana daug vyrų (t. y. „potencialių teroristų“). Internete plinta nuotraukos, kuriose neva užfiksuoti buvę teroristinės „Islamo valstybės“ kovotojai, pastebėti tarp pabėgėlių Europoje. Visa tai irgi trukdo analizuoti pabėgėlių krizę ramiai ir be emocijų.
Aišku ir tai, kad Europa ieško susidariusios situacijos sprendimo būdų, ir jie anksčiau ar vėliau bus rasti. „Pranašystės“ apie Europos žlugimą ir dėl svetimšalių invazijos jai gresiančią mirtį neskamba įtikinamai vien dėl tos priežasties, kad didžiausią pabėgėlių priėmimo ir adaptavimo naštą prisiėmė neramiųjų regionų kaimynai. Pavyzdžiui, turimais duomenimis, daugiausia pabėgėlių iš Sirijos šiuo metu yra Turkijoje (beveik 2 mln. žmonių), Libane (daugiau nei milijonas) ir Jordanijoje (daugiau nei 600 tūkst.). Šioms valstybėms tenka pagrindinė pabėgėlių našta.
Atsiribojus nuo jausmų ir neišvengiamų baimių, akivaizdu, kad situacijoje su migrantais yra du esminiai aspektai. Vienas jų – kaip adaptuoti tuos pabėgėlius, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos ir kurie jau pasiekė ES teritoriją? Suprantama, šio klausimo sprendimas pareikalaus daug lėšų. Teks spręsti ne tik ekonominius iššūkius, bet ir kitas problemas – pavyzdžiui, kaip mažinti įtampą visuomenėje, užtikrinant taikų ir pagarbų vietinių gyventojų ir atvykėlių sugyvenimą? Tai yra rimtas iššūkis, su kuriuo neišvengiamai teks susidoroti. Tačiau susitvarkiusi su šiais iššūkiais Europa taps stipresnė, o ne silpnesnė. Ji įgis vertingų žinių ir patirties, kurių gali prireikti ir ateityje. Ta patirtis bus įvairialypė – nuo naujų socialinės sąveikos modelių kūrimo iki efektyvesnės kovos su terorizmo pavojumi (prisiminkime esmines su migrantais susijusias baimes).
Kitas aspektas yra sudėtingesnis. Tai migrantų problemos sprendimas iš esmės. Europoje egzistuoja sveikas supratimas, kad gydyti reikia ne simptomus, o ligą, t. y. kad būtina naikinti migracijos priežastis. Būtent šis uždavinys, o ne migrantų adaptavimas, kol kas atrodo kaip pats didžiausias iššūkis. Sunku prognozuoti, kada ir kaip būtų galima stabilizuoti situaciją toje pačioje Sirijoje ar Afganistane. Kol to nėra padaryta, žmonės ir toliau bėgs iš neramių, karo apimtų regionų.
Dar vienas svarbus uždavinys – kova su nelegaliais migrantų gabentojais, dėl kurių aplaidumo ir godumo nuolat įvyksta skaudžių tragedijų. Anot žiniasklaidos, nuo spalio tam planuojama pasitelkti septynis karo laivus, taip pat povandeninius laivus, nepilotuojamus orlaivius ir lėktuvus. ES šalių lyderiai dar gegužę susitarė dėl trijų pakopų plano, kaip kovoti su žmonių kontrabandininkais. Pirmame etape buvo renkama informacija ir išplėstos gelbėjimo operacijos jūroje. Antrame etape būtų stabdomi, konfiskuojami ir galbūt naikinami nelegalų gabentojų laivai, plaukiantys už Libijos pakrantės vandenų zonos. Trečiame etape numatyta naikinti žmonių kontrabandininkų laivus Libijos vandenyse ar net sausumoje. Tačiau tam reikalingas Jungtinių Tautų mandatas arba Libijos vyriausybės pritarimas. Nė vienas jų šiandien nėra realu. Taigi esminės pažangos šioje srityje kol kas nematyti.
