„Į Lietuvą atvykau spalio 12 dieną, tad dar daug ko apie šalį nežinau. Tik vieną kartą buvome išvykę į kitą miestą – pabuvome pusvalandį ir grįžome. Nors kiekvienas žmogus pasiilgsta savo šalies, aš tuo pačiu džiaugiuosi ir valstybe, kurioje gyvenu – Lietuva“, – pokalbį su tv3.lt pradėjo pabėgėlis.
Toli nuo realybės
Kamalis pasakoja, kad iki karo Sirijoje dirbo sunkvežimio vairuotoju. Kai prasidėjo karas, Kamalis dar gyveno Sirijoje, tikėjosi, kad krizė greitai išsispręs, tačiau pamačius, kad viskas užsitęsė, Kamalis su žmona ir vaiku nutarė išvykti iš šalies.
„Tos sąlygos, kuriose mes gyvenome Sirijoje, buvo toli nuo realybės. Tai buvo kažkas neįtikėtino ir labai sunkaus. Tai, kas vyksta Sirijoje, ir dabar mane labiausiai sukrečia: man skaudu dėl savo šalies, dėl žūstančių moterų ir vaikų“, – sako Kamalis.
Visgi košmarų apie baisumus Sirijoje pabėgėlis sako nesapnuojantis. Apie ką dabar sapnuoja, sako jis, tai apie Lietuvos valstybę – kad ši su pabėgėliais elgtųsi gerai, kad neskirstytų žmonių į sirus, irakiečius ar kitokius.
„Pabėgėlių centre viskas labai gerai: pagal turimas galimybes gauname viską, ką Lietuva mums nori suteikti. Dėl centro jokių problemų nėra. Tačiau lietuviai... Mes priimame juos, draugaujame, bet jie mūsų nepriima. Gal lietuviai ir geri, bet mes, eidami gatve, sveikinamės su žmonėmis, o jie su mumis – ne. Toks jausmas, kad jie mūsų nenori. Čia yra realybė, aš nieko neperdedu“, – kalba vyras.
Liks, jei ras darbą
Kamalis sako, kad į Siriją šiuo metu grįžti tikrai neketina. Vyras teigia liksiantis Lietuvoje, jei tik ras darbą pagal specialybę, kad galėtų išlaikyti savo šeimą.
„Mes norime dirbti mūsų mėgstamą ar seniai dirbtą darbą. Jeigu mes dirbame savo darbą, tai reiškia, kad mes norime labai gerai jį atlikti. Mes nepykstame ant lietuvių – gal ir jiems yra šioks toks šokas. Gal ateityje su mumis bus elgiamasi kitaip ir mus pradės gerbti.
Jei nerasiu darbo čia, pagal specialybę, ieškosiu geresnio varianto – kad ir kitoje valstybėje. Aš norėčiau pratęsti Lietuvoje gyvenimą, tačiau tik tuo atveju, jeigu atsiras man darbas. Jeigu visi keliai man bus uždaryti ir aš darbo nerasiu, tikrai nesėdėsiu rankų sudėjęs – man teks ieškoti galimybių kitoje šalyje“, – sako Kamalis.
Paklaustas apie svajones, pabėgėlis sako, kad jos jau prarastos. Vienintelis dalykas, apie ką Kamalis dar svajoja, – tai apie jo sūnaus ateitį, kad ji būtų pastatyta ant mokslo.
„Mokslai visur yra mokslai, bet svarbu, kad atsirastų galimybės. Jeigu atsiras galimybės gyventi Lietuvoje, aišku, liksiu čia ir toliau“, – kalbėjo vyras.
