Paauglys pabėgo iš namų, tėvai iškėlė skandalą, jog, matyt, šiam pasimaišė protas, hormonai „užspaudė“ smegenis arba šis per daug įsivaizdina... Bet argi visuomet vien tik patys paaugliai yra kalti dėl savo vykdomų „ žygdarbių“, o tėvai yra tie gėrio sergėtojai, kurie linki tik gero? Galbūt viskas yra kiek kitaip, nei mes įsivaizduojame?
„Spinter tyrimai“ praėjusį rudenį apklausė 1002 vaikus ir jaunuolius nuo 7 iki 18 metų. Daugiausiai tyrime dalyvavo vaikai iš didžiųjų šalies miestų ( Vilniaus, Kauno, Klaipėdos). Paaiškėjo, kad trečdalis tyrimo dalyvių teigė, jog turi artimų draugų ar pažįstamų, kurie bėga iš namų, todėl lengva sąžine seka jų pėdomis. Apie 40 proc. apklaustų vaikų, kuriems kilo mintis pabėgti iš namų, taip ir padarė. Dažniausiai taip elgtis priversdavo nesutarimai šeimoje, dėmesio stoka, supratimo bei palaikymo trūkumas. Pabėgę iš namų vaikai dažniausiai apsistodavo pas draugus, įsikurdavo negyvenamuose namuose ar netgi glausdavosi pas nepažįstamus asmenis. Net apie 67 proc. bėglių norėjo grįžti atgal namo, bet kas trečias jų bijojo tai padaryti.
Pakalbinus tokios patirties turinčią merginą, išgirstas atsakymas nė kiek nenustebino:
„Bijojau ir aš. Tiek pabėgti, tiek sugrįžti atgal. Darėsi baisu vien pagalvojus, kaip tėvai sureaguos neradę manęs gulinčios vakare lovoje. Tačiau per daug nuoskaudų buvo prisikaupę širdyje dėl tėvų priekaištų, kasdienių jų moralų ir jų laiko stygiaus pabūti bent kelias minutes per dieną kartu su manimi. Kitaip sakant, jaučiausi niekam nereikalinga, atvirkščiai, net visus nervinanti ar net „užknisanti“. Nebuvo kur trauktis, tai ir bėgau...
Bet ne toli ir ne ilgam. Slėpiausi pas geriausią savo draugę bute. Jos tėvai tuo metu buvo išvykę į kelionę, todėl viskas klostėsi kuo puikiausiai. Aišku, mano tėvai irgi nekvaili žmonės, todėl žinojo, kur pirmiausia manęs ieškoti. Rado, bet namo neparsivedė. Spyriojausi savaitę, kol galiausiai susikroviau savo reikmenis ir nusprendžiau grįžti. Buvo baisiau nei košmare...
Mažoji sesutė, tėtis ir mama mane išvydę verkė. Iš mamos lūpų netilo žodžiai: „ Dukra, kodėl taip padarei?“, – tačiau aš stovėjau be amo, neturėjau ką pasakyti ir mažiausiai tą akimirką norėjau kalbėti. Visi jautėmės lyg po kokios katastrofos, sukrėsti, verkiantys, pasimetę. Apsikabinome taip stipriai, kaip niekada gyvenime, ir, matyt, tai buvo pirmasis šeimos apsikabinimas per 17 mano gyvenimo metų. Tuomet jaučiausi laiminga ir troškau, kad ši akimirka niekada nesibaigtų.
Po šio nutikimo turėjau labai rimtą pokalbį su tėvais. Išgirdau net pasiūlymą apsilankyti pas psichologą, tačiau griežtai jo atsisakiau. Žinojau priežastį dėl kurios palikau namus ir atskleidžiau ją tėvams. Atvėrėme tądien visi savo širdis, ir patikėkite, gyventi tapo daug lengviau. Tiesą pasakius, nesigailiu, kad bėgau iš namų, nes šis įvykis labai pakeitė mano gyvenimą ir santykius su tėvais. Tačiau ir didžiuotis neturiu kuo, nes įskaudinau mylimiausius žmones. Skuboti sprendimai visada turi daugiau neigiamų rezultatų nei apgalvoti. Visada pagalvoju: „O gal būtų užtekę nuoširdaus išsipasakojimo, o ne bėgimo“. To linkiu ir kitiems – niekada nesigriebti kraštutinių priemonių.“
Tokių paauglių kaip ši yra ne vienas ir ne du, ir visi jie bėga iš namų dėl skirtingų priežasčių. Anot Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės, visi tokio amžiaus vaikai nori bėgti iš namų. Paauglystė – sudėtingas metas, kai dažniausiai kyla konfliktai su tėvais. Tokį elgesį galima įvardinti ir kaip maištą, kai nepilnamečiai pradeda jaustis suaugusiais, turinčiais daugiau teisių.
Taigi pabėgimas nėra tam tikros situacijos išeitis ir aplankius „ paauglystės krizei“ nederėtų planuoti tokio įvykio, kuris gali neigiamai paveikti tiek patį paauglį, tiek paauglio artimuosius. Visada gali pabėgti nuo kitų, tačiau nuo savęs niekada nepabėgsi. Būtent todėl daug lengviau prabilti apie tave slegiančias problemas, o ne maištauti tam, kad į tave atkreiptų dėmesį. Niekam nėra lengva, ir visai nesvarbu ar tu paauglys, ar suaugęs žmogus, todėl reikia nuolat ieškoti kompromisų ir nepulti į gilią neviltį, kad ir kokioje bedugnėje atsidurtum!
Laura Bagdžiūnaitė
