Kokią genialią istoriją tuomet reikės sukurti norint paaiškinti visiems, kodėl rusai buvo tokie idiotai? Kokį genialų protą reikės pasamdyti tam, kad nuplautų kruviną Kaino gėdą? Kiek pažįstate žmonių, pavadintų šios istorinės asmenybės vardu? O kaip jausis rusai, kurie dar kelias kartas su savimi neš gėdingiausią iš visų įmanomų – kvailio – žymę?
Sovietizmas ir dabartinė Rusija
Iš esmės putinizmas mažai kuo skiriasi nuo bolševikinės linijos. Tie patys „išbuožinimo“ ir tautų brolybės ar lygybės principai. Ta pati neapykanta Vakarams, tos pačios „tikrosios vertybės aukščiau visko“. Tačiau yra ir skirtumų – ilgą laiką nesinorėjo tuo tikėti, o tradicinių demokratinių šalių atstovai ir dabar dar nesuvokia, tačiau akivaizdu, kad dauguma rusų sąmoningai ar pasąmoningai palaiko dabartinę, revanšistinę, politiką. Tad, skirtingai nuo Chruščiovo, Andropovo, Brežnevo ir kompanijos Sovietų Sąjungos laikų, dabartinei kartai bus sunku pasiteisinti „netyčia pradėjus karą su Ukraina“. Tuo labiau kad karčios patirties rusai turėjo per akis – Afganistanas, du Čečėnijos karai, galų gale – Gruzija.
Pokomunistiniu laikotarpiu, kurio istorinė atmintis gyva dar daugelyje mūsų, civilizuotą pasaulį Chruščiovo „kuzkina mat“ gąsdinusios Sovietų Sąjungos gyventojai guodėsi, kad tai buvo „geležinė uždanga“, „KGB teroras“, „jeigu buvai ne su sistema – buvai prieš ją“. Spaliukai, komjaunuoliai ir komunistai unisonu giedojo – mes žmonių nešaudėm, tačiau laikai buvo tokie, kai kitaip negalėjai, – sistema. Ne tik jie patys – visas pasaulis tuo tikėjo. Iliustracijos virto reabilitacijomis, o Vakarai ištiesė pagalbos ranką – atvežė makdonaldus, skalbimo miltelius ir naudotus vokiškus automobilius.
Sunku įsivaizduoti, kaip ta pati karta sugebės pasiteisinti dar sykį. Ypač kai už lango globalizacija, internetas, o moderni ir technologijomis apsikarsčiusi visuomenė turi prieigą ne tik prie lenkiškų džinsų ar Laisvojo radijo, tačiau ir prie visos įmanomos informacijos.
Politologai išskiria kelias galimas ateities perspektyvas: karinių konfliktų eskalavimas, dešimtmečius truksiantis šaltasis karas, Rusijos vidaus politikos pokyčiai. Be jokios abejonės, Vakarai visomis išgalėmis siekia pastarojo varianto.
Kai putinizmas taps nemadingas
Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau putinizmas taps nemadingas, kaip tapo „į šviesų rytojų“ kvietęs socialistų komunizmas. Tikriausiai dėl ekonominių problemų bus peržengta riba ir prasidės socialiniai bruzdėjimai, kuriuos aiškins kaip visada vaistų užmiršę išgerti žirinovskiai – kaltins visus „Vakarų technologijomis“ susimokius prieš Rusiją, degins JAV ir ES vėliavas Raudonojoje aikštėje. Tačiau kraupi ekonomikos stagnacija, stringančios socialinės išmokos, dar labiau į pražūtį šalį vedantys sociopatiniai valdžios sprendimai išbudins visuomenę.
Pabudusi ji apsižiūrės, kad kaimynėje Ukrainoje žuvo dešimtys tūkstančių jos žmonių, o bevardžiuose kapuose Rostove prie Dono ekskavatoriumi užversta žemėmis dar tiek pat pačių rusų „savanorių“ su lentelėmis „N. M.“ („Neizvestnyj mužščina“).
Tuomet Rusijoje tiesiog neįtikėtinais kiekiais išdygs demokratų, šimtatūkstantinėmis miniomis žygiuojančių gatvėmis su Ukrainos ir Rusijos vėliavomis. Dabartiniais laikais už nematomą plakatą demonstrantus sulaikanti policija abejingai stebės naująją „revoliuciją“. Visi kraipys galvas, gūžčios pečiais ir sakys, kad „tai buvo tiesiog baisus sapnas“.
Skirtingai nuo tų pačių sovietų laikų (patogu lyginti: ta pati aplinka, žmonės netgi tie patys ir elgesys labai jau simptomatiškas), dabartinis rusas tam turi visus įrankius – informacija nors ir ribojama, o televiziją, kurios absoliuti kontrolė priklauso Kremliui, pagrindiniu informacijos šaltiniu vadina bemaž 80 proc. tautos, tačiau nėra orveliškos absoliučios kontrolės. Vadinasi, gyventojai inerciškai pasiduoda dezinformacijai, tiesiog norėdami tikėti savo teisumu. Juk kai neturi nieko daugiau, tikėjimas, kad esi bent jau dvasiškai (moraliai, vertybiškai, istoriškai, genetiškai ir pan.) tobulesnis už likusius, suteikia bent šiokį tokį egzistencinį pranašumą.
Mitų griovėjai
Na, gerai, oficialios Levados centro socialinės apklausos, kuriose „85 proc. rusų garbina Putiną“ ar „73 proc. pasisako už kariuomenės įvedimą į Ukrainą“, bus pateisintos propaganda ir „falšyvomis“ ataskaitomis. Dalis tikriausiai pradės teigti, kad „mus suklaidino“, – mes nuoširdžiai tikėjome, kad Ukrainoje fašistai, kaip kokiame suomių „Iron Sky“ (suomių režisieriaus Timo Vuorensolos absurdo komedija apie tamsiojoje Mėnulio pusėje įsikūrusius ir revanšistinius planus puoselėjančius nacius), puolė žudyti vargšus rusakalbius, o mes juos saugojome.
Rusiją sudrebins viešosios erdvės „atsivertimas“, valstybinių žiniasklaidos priemonių galvų atsistatydinimai, išpažintys ir per ilgus metus sukurtų mitų griovimai. Televizijos laidose kalbės sociologai ir psichologai, kurie paaiškins žmonėms, kad jais buvo manipuliuojama. Jiems kalbėjo netiesą, jų vadai, uzurpavę valdžią, nepateisino lūkesčių. Kalti liks „tie dvi broliškas tautas sukiršinę politikai“.
Tačiau milžiniškas Rusijos valdžios aparatas kartu su valstybinėmis įmonėmis, žiniasklaidos priemonėmis, organizacijomis ir jiems pritariančiais nėra vakuuminė erdvė, ten – milijonai žmonių. Rusija – tai ne tik Lavrovas, Putinas, Surkovas-Dudajevas, Medvedevas, Šoigu ar Rogozinas, naujienų agentūra TASS ar „Lifenews“, kuriuos suprimityvinę iki absoliutaus blogio ir apkaltinę nusikaltimais žmonijai galėtume atversti naują istorijos lapą ir su šypsena veide užtraukti „We are the world“.
Krymo taip paprastai jau nebesugrąžinsi, tai priversti pripažinti netgi „liberalūs“ Michailas Chodorkovskis ir Aleksejus Navalnas. V. Putinas kartu su visais rusais pradėjo tokio masto žaidimą, kad atgal trauktis „deržava“ paprasčiausiai neturi kaip. Tai vienaip ar kitaip suvokia ir daugelis rusų, todėl būtų naivu tikėtis, kad valdžios veiksmų palaikymas galėtų būti paaiškinamas tik mistifikuotu sovietų priespaudos tęsiniu – visagalio kagėbisto kontrole. Tenka pripažinti, kad rusai iš tiesų tiki savo dvasinio pasaulio, išskirtinės misijos pasaulyje būtinybe.
VVP ir artimiausius jo parankinius susodins, tačiau į klausimą, kur buvo išgaravęs rusų, tikinčių nukryžiuotais berniukais ir ukrainiečių numuštais Malaizijos laineriais, sveikas protas, niekas vienareikšmiškai taip ir nesugebės atsakyti.
Įsivaizdavimas, kad niekada ne vėlu muštis į krūtinę ir po fakto kartoti mantrą „mes mokomės iš savo klaidų“, rusams gali labai brangiai kainuoti. Net pripažinus savo asmenines klaidas, kas atrodo neįtikima iš dabartinės perspektyvos, suvertus kaltę veiksniui „vėl nepasisekė išsirinkti valdžią“, bus neįmanoma grąžinti sužalotų gyvenimų ar, kaip Šiaurės Korėjoje, tiesiog ištrinti iš istorijos nepatinkančių epizodų. Rusijos žmonės užsitraukė gėdingiausią prakeiksmą, koks tik gali būti, – kvailio ateitį.
