Jau spėję užgyti pažeidimai atsirado ant vaikino galūnių. Atvejo aprašyme teigiama, kad šiam paaugliui niežtinčios ir pūlingos žaizdelės atsirado netrukus po to, kai jam įkando veršelis, kurį jis šėrė. Jis buvo nugabentas į ligoninę, kur paauglys nustebo sužinojęs, kad jis užsikrėtė karvių raupais.
Karvių raupai nėra labai pavojingi, ir jie neturėtų kelti daug nerimo. Iš esmės, tai yra praeities liga: nors ji dar yra aptinkama Europos ir Azijos laukinėje gamtoje, žmonėms ji yra diagnozuojama labai retai.
Pavyzdžiui, paskutinis žinomas atvejis Velse buvo aptiktas prieš maždaug 10–15 metų. Industrializavus gyvulininkystę, šiandien labai mažai žmonių vis dar melžia karves rankomis, todėl virusas nebėra taip lengvai perduodamas nuo karvės žmogui. Dabar karvių raupais dažniausiai užsikrečia veterinarai ir zoologijos sodų darbuotojai.
Kaip teigia Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, žmonėms, turintiems sveiką imuninę sistemą, karvių raupai praeina savaime. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad virusas plistų tarp žmonių, taigi ši liga, iš esmės, yra nekenksminga.
Dažniausiai karvių raupais serga laukinės katės, kurios užsikrečia nuo graužikų. Išskyrus tokius atvejus, visuomenės sveikatos specialistai nėra sunerimę dėl šios ligos. Taigi nesijaudinkite, šis susirgimas tikrai nėra naujos epidemijos pradžia. Tiesa, kaip teigia konferencijoje dalyvavę tyrėjai, į tai atkreipti dėmesį yra svarbu vien todėl, kad šiandien šios diagnozės yra ypatingai retos.
Paskutinį kartą karvių raupai žiniasklaidos akiratyje atsidūrė 2011 m. Kaip rašoma JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro išleistame atvejo aprašyme, tąkart užsikrėtė Ilinojaus universiteto studentas, dirbęs užterštoje „Urbana-Champaign“ laboratorijoje.
Karvių raupai yra labiau žinomi ne dėl jų padaromos žalos, bet naudos, kurią pastebėjo Edwardas Jenneris. XVIII a. pabaigoje šis anglų gydytojas atrado, kad žymiai mirtingesnis šio viruso pusbrolis – raupai – yra daug mažiau paplitęs tarp tarnų, kurie turi daug didesnę tikimybę užsikrėsti karvių raupais.
Naudodamas skystį iš odos pažeidimų, kurie susidarė dėl karvių raupų viruso, jis sukūrė pirmąjį vakcinos nuo raupų prototipą. Nors jis ir nebuvo pirmasis mokslininkas, pasiūlęs tokią idėją ir pabandęs ją įgyvendinti, jis vis tiek yra laikomas imunizacijos mokslo pradininku.
Paskutinis raupų atvejis buvo užfiksuotas 1977 m. Somalyje, o 1980 m. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad raupai buvo išnaikinti.
