Pirmiausia vaikai pradėdavo daug nerimauti, būdavo nuolat nusiminę. Jie nustodavo žaisti su kitais. Jie kalbėdavo vis mažiau ir mažiau, kol visiškai nebešnekėdavo. Galiausiai, jie nebeatsikeldavo iš lovų. Tuomet prasidėdavo pats sunkiausias šio paslaptingo sutrikimo etapas: jie nebegalėdavo nei valgyti, nei atsimerkti.
Ir vis dėlto, gydytojai negalėjo suprasti, kas sukelia šią keistą ligą. Kiekvienas atliktas tyrimas neparodydavo jokių sutrikimų. Vaikų smegenų veiklos tyrimai rodė, kad jie yra sąmoningi, tačiau jie niekaip nepabusdavo. Kai kurie iš jų tokioje būsenoje prabuvo net kelerius metus.
Rašytoja ir garsi neurologė Suzanne O‘Sullivan puikiai apibendrino šio keisto reiškinio aplinkybes. Visi 196 pacientai yra prieglobsčio prašančių pabėgėlių vaikai, kurių šeimos prašymas suteikti prieglobstį buvo atmestas. Dar keisčiau yra tai, kad visi šie pabėgėliai buvo jazidai, kilę iš karo nuniokotos Sirijos.
Tačiau koma neištiko nei vieno, pavyzdžiui, iš Afrikos kilusio vaiko, kurio šeima atsidūrė panašioje situacijoje.
Nebuvo paveiktos ir kitose šalyse apsistojusios jazidų bendruomenės. Gydytojai pavadino šį reiškinį „pasidavimo sindromu“. Tačiau jeigu vaikai neserga jokia žinoma liga ir neturi jokių kitų sutrikimų, kodėl juos ištinka paslaptinga koma?
Atidžiai ištyrusi vaikus, S. O‘Sullivan nusprendė, kad jų liga yra psichosomatinė. Tai prastos reputacijos terminas – daugelis mano, kad jis yra vartojamas suvaidintoms arba įsivaizduojamoms ligoms apibūdinti. Dėl šios priežasties, gydytojai ir psichologai savo praktikoje pradėjo vartoti terminą „funkciniai sutrikimai“, kurį visuomenė supranta ne taip gerai. O tai, žinoma, ir yra pagrindinė termino pakeitimo priežastis.
S. O‘Sullivan sugebėjo tvirtai įrodyti, kad psichosomatinės ligos sergančiajam gali turėti tokį pat poveikį, kaip ir lengvai diagnozuojami sveikatos sutrikimai. Juk niekas neverčia šių vaikų net kelerius metus praleisti lovose. Jie tikrai nepriėmė sąmoningo sprendimo „susirgti“. Švedijos valdžia manė, kad tokį planą sugalvojo vaikų tėvai, tačiau užtekdavo praleisti vos 5 minutes su jais, kad būtų įsitikinama, jog tai – netiesa.
S. O‘Sullivan teigia, kad pasidavimo sindromui įtakos turi tiek atskirų kultūrų išskirtinės savybės, tiek žmogaus biologija.
Švedijoje pabėgėliai iš pradžių buvo pasitikti išskėstomis rankomis, deja, laikui bėgant, visuomenės nuotaika pasikeitė, ir imigracija tapo visuomenę skaldančiu politiniu klausimu. Jeigu prieš penkerius metus pabėgėliai galėjo lengvai pradėti naują gyvenimą Švedijoje, dabar jų prašymai buvo masiškai atmetami.
Tikriausiai pirmą kartą gyvenime pajautę saugumo jausmą, jie vėl susidūrė su baime dėl savo ateities: kaip tokioje situacijoje jaustumėtės jūs? Taigi vaikai, patys sąmoningai nesuprasdami ką daro, nusilpdavo ir atsidurdavo lovose. S. O‘Sullivan rašo: „Kūnas parodo, kaip jaučiamės viduje.“
Vienas berniukas „miegodamas“ jautėsi taip, lyg būtų įkalintas stiklinėje dėžėje su trapiomis sienomis, giliai vandenyne. Jam atrodė, kad jeigu jis bandytų pajudėti ar kalbėti, tai sukeltų vibraciją, kuri sudaužytų stiklą. Jis sakė: „Į dėžę įsiveržtų vanduo, kuris mane pražudytų.“
Kiekvienu atveju, ligą sukelia ne fizinis sutrikimas, o neįprasti pokyčiai nukentėjusiųjų gyvenimuose. Kelionių metu autorė prisiminė vieną Šerloko Holmso patarimą: „Viskas, kas lieka pašalinus neįmanomą, turi būti tiesa, ir nesvarbu, kokia maža to tikimybė.“
Neseniai buvo nustatyta, kad Jungtinėje Karalystėje net po 37 proc. vizitų, šeimos gydytojai neturi nė menkiausio suvokimo, kas su jų pacientais yra negerai.
Ar mes per daug pasitikime gydytojais? Kadangi S. O‘Sullivan pati yra neurologė, ji yra linkusi palaikyti savo kolegas, tačiau jos knyga puikiai parodo, kad kartais jų mąstymas gali būti per siauras ir per daug mechaniškas, kad galėtų išspręsti kiekvieną kylančią problemą. Taigi autorė pateikia alternatyvų, tačiau ne ką mažiau mokslišką požiūrį.
