Specialusis ryšys Rusijoje atsirado dar XIX a.: 1881-aisiais laidai buvo atvesti Gatčinsko dvarą, o dar po metų – į Žiemos rūmus. SSRS pirmieji valstybiniai telefonai atsirado 1918-aisiais, jie buvo sujungti į bendrą Kremliaus aparato tinklą.
Pirmasis apsaugoto ryšio variantas pasirodė 1931-aisiais. Tai buvo „aukštų dažnių ryšys“, kurio saugumą užtikrino garso pranešimo perdavimas aukštais dažniais. Gauti ją buvo sunkiau net negu Kremliaus „vertušką“ (taip vadinosi uždaras SSRS partinis ir valstybinis ryšys, dar V. Lenino įkurta Automatinė telefonų sistema, ATS), naudotojai nesiskyrė su juo nė vienai dienai.
Visi ATS abonentai buvo įrašomi į telefonų knygas – du rudus egzempliorius. 2018-aisiais šios knygos netikėtai sulaukė vaidmens tarptautinės politikos arenoje. Kuomet JAV finansų ministerija skelbė D. Trumpo nurodymu sudarytą „Kremliaus sąrašą“, pasirodė, kad asmeninės tų asmenų detalės pažodžiui sutapo su vienu iš šių leidinių.
Sovietų laikais ATS naudojimosi taisyklės sutilpdavo į kelis šio katalogo puslapius: aparato nebuvo galima palikti be priežiūros, o pakelti ragelį galėjo tik jo savininkas. Šiuolaikinės taisyklės nėra žinomos, rašoma BBC. Naujienų agentūros apklausti valdininkai niekada šių taisyklių nematė.
Anot buvusio Rusijos Dūmos deputato Genadijaus Gudkovo, kažkokių naudojimosi taisyklių jau senokai neliko. „Pas mane jau nebuvo ATS-1, tačiau aš vaikščiojau į svečius pas ką nors, kas turėjo, ir iš ten kuo puikiausiai skambindavau“, – pasakojo jis.
Skirtingi telefonai skirti bendravimui su skirtingo rango pašnekovais
Šią sistemą įrengia, užtikrina veikimą ir ją saugo Rusijos federalinio saugumo tarnyba, o tiksliau, specialus Ryšių ir informatizacijos skyrius. Ant aparatų būna užrašytos skirtingos abreviatūros: „PS“, „SK“, „OSA“, „ATS-1“ ir „ATS-2“. Kiekviena iš jų ne tik reiškia uždaro ryšių kanalo lygį, tačiau ir abonento statusą bei hierarchiją politinėje sferoje. Kuo daugiau tokių aparatų ant stalo, tuo „svarbesnis“ valdininkas.
PS – Prezidentinis ryšys, toks telefono aparatas neturi numerio rinktuvo, nes juo galima susisiekti tik su valstybės vadovu: faktiškai tiesiogiai uždaru ryšio kanalu.
SK – specialusis komunikatorius, taip pat neturintis galimybės rinkti numerio. Šiuo telefonu galima susisiekti su telefonų ryšio stotimi, pirmoji jų sujungia su beveik tūkstančiu abonentų, o antroji – nuo 5 iki 7 tūkst.
Aukštas pareigas užimantys valdininkai turi dar ir atskirus telefonus, skirtus susisiekti su savo artimos aplinkos žmonėmis. Anot politologo Georgijaus Satarovo, kuris yra dirbęs Rusijos prezidento patarėju, pastarojo specialus diskinis telefonas jungė 30-40 žmonių visoje šalyje: iš jų 15 buvo iš prezidento administracijos, 10 – iš vyriausybės ir pagrindinių ministerijų.
Kuo daugiau tokių telefonų – tuo „didesnis viršininkas“
Valdininkai paprastai neslepia šių „apsaugoto ryšio“ telefonų, o priešingai, stengiasi vienas kitam juos demonstruoti, pažymima BBC. Anot šio amžiaus pradžioje vyriausybės aparatui vadovavusio Konstantino Merzlikino, tokių aparatų skaičius – tam tikros simbolinės kastos požymis.
„Toks aparatas iškart valdininką paverčia „dideliu viršininku“. Jeigu tokia „vertuška“ stovi ant stalo ir tu gali ja skambinti – tai didžiulis biurokratinio statuso požymis. Dabar visi tie rageliai atlieka nomenklatūrinės reikšmės funkciją. Rusija – uždara nuo politikos šalis ir politikos pas mus nėra, pas mus svarbiausia – būti artimam kažkam, sistemai, vadovybei, ir tai nustatoma štai tokių ATS lygiu“, – aiškino buvęs Rusijos Dūmos deputatas Genadijus Gudkovas.
Kuo daugiau pas valdininką ant stalo telefonų, tuo mažiau jie jiems yra reikalingi, įsitikinę BBC pašnekovai. Anot G. Satarovo, jam „į viršų“ skambinti tebuvo reikalingas vienas telefonas – prezidentinis.
Maža to, pokalbių „vertuškomis“ praktiškai nuo pat jų atsiradimo momento buvo pasiklausoma, pažymima BBC. Anot G. Satarovo, jo kolega Jurijus Baturovas yra pataręs jam nekalbėti šiuo spec. ryšiu „delikačiomis temomis“, nes „čia visko klausosi“. Buvęs ministras Aleksejus Nečajevas pasakojo, kad telefonas veikė ir kaip pasiklausymo įranga – buvo klausomasi ne tik telefono pokalbių, bet ir to, kas vyksta savininko kabinete.
BBC apklausti valdininkai pripažino, kad spec. ryšio sistema nuo SSRS griūties praėjus 30 metų mažai kuo pasikeitė. „Tai, aišku, kažkoks rudimentinis senovės palikimas. Toks įspūdis, kad jie mums buvo perduoti paveldėjimo keliu ir mes bijome su jais kažką daryti“, – aiškino politikas Michailas Fedotovas.
Dabartinio premjero Michailo Mišustino kabinete stovi keturi dramblio kaulo spalvos telefonai. Oficialiai tokio telefono aparato kaina nėra nurodyta, nes jų tiesiog nėra prekyboje, tačiau vienos iš valstybinių įstaigų viešųjų pirkimų dokumentuose yra įrašas, kad 2020-aisiais už įrenginį „Prestiž ATS“ buvo sumokėta 65 tūkst. rublių (apie 750 eurų).
Įsigalėjus mobiliesiems telefonams valdininkai Rusijoje turi galimybę bendrauti ir šiuo būdu. Jie naudojasi telefonais „Vertu“, tačiau pritaikytais Rusijos rinkai, paaiškino specialistas, susijęs su spec. ryšio įrengimu Rusijos valdžios įstaigose.
Šiais laikais spec. ryšio linija gyvenime padeda vis mažiau – vadovais tampa jaunesni, pokalbių programėlėmis „WhatsApp“ ir „Telegram“ besinaudojantys asmenys, aiškino verslininkas Olegas Sysujevas. Jam antrino ir G. Gudkovas, kuris pareiškė, kad ne sykį matė valdininkų derybas mobiliuoju telefonus, „nes taip paprasčiau“.
