Įspūdingais pasirodymais ant ledo daugybę metų džiuginanti žiūrovus ir Lietuvos vardą pasaulyje garsinanti čiuožėjų pora Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko apie pačiūžų atidėjimą į šalį kol kas negalvoja. Paklaustas, kuo gyvena šiandien, P. Vanagas teigė, kad beveik visą laiką atima dalyvavimas televizijos projekte „Ledas ir liepsna“ bei darbas su jau devintąjį kartą organizuojamu renginiu „Liepsnojantis ledas“.
– Daug laiko praleidžiate Rusijoje, ko labiausiai pasiilgstate galvodamas apie Lietuvą?
Labiausiai pasiilgstu artimųjų bei pačios Lietuvos ir, žinoma, lietuviško maisto. Esu didelis lietuviškos virtuvės fanatikas. Labai norėčiau išmokti gaminti cepelinus ir vėdarus, vis žadu močiutei, kad kulinarijos mokysiuosi iš jos, bet niekaip neprisiruošiu.
– Jums nuolat tenka keliauti, kurią pasaulio vietą laikote savo tikraisiais namais?
Kelionės labai vargina, bet jei kokį mėnesį niekur nevažiuoju, ima darytis savotiškai neramu, tad be jų taip pat negaliu. Žmogaus namai ten, kur jis gyvena bei egzistuoja suvokimas, kur yra tėvynė ir tėviškė: mano tėvynė yra Lietuva, o tėviškė – Kaunas.
Darbas kartu – suartina
– Daug metų čiuožiate su Margarita, bet kartais partneres tenka pakeisti, kokių privalumų ir trūkumų turi darbas atskirai?
Jau ketvirti metai iš eilės „Ledynmečio“ projektuose dirbame su skirtingais partneriais ir matomės neįprastai mažai. Žinoma, tuomet mes susitinkame taip dažnai, kaip susitinka kiti žmonės dirbantys skirtinguose darbuose, bet mums, įpratusiems ne tik kartu dirbti, vykti į darbą ir iš jo, kartu pietauti, tai atrodo mažai. Privalumas tas, kad dirbdami atskirai pasiilgstame vienas kito. Kai vėl susitinkame ant ledo ir pasiruošiame čiuožti, suprantame, kaip organiškai esame susiję kūrybine prasme.
– Ar šeimyniniai kivirčai persikelia į ledo areną?
Šeimyninių kivirčų beveik nebūna. Pasitaiko, kai tarp žmonių tvyro įtampa ir vien nuo to, kad jie kartu atsistos ant ledo, ji nedings, bet darbas kartu nugludina aštresnius kampus.
– Spaudoje neretai pasirodo naujienų apie tai, kad jūsų šeimyniniame gyvenime šiuo metu yra krizė, o žiniasklaida nepraleidžia progos jūsų suporuoti su šokių partnerėmis.
Iš pradžių į geltonojoje spaudoje pasirodančios tokio pobūdžio naujienos sukeldavo labai neigiamų emocijų, bet laikui bėgant atsirado tam tikras imunitetas. Žmonės, kurie leidžia sau tokius dalykus pateikti skaitytojams, yra neturintys gėdos, moralės ir net žmogiškos atsakomybės. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, prieš pusantrų metų spaudoje buvo rašoma, kad aš ir Ksenija Alferova susituokėme ir sukūrėme šeimą, tai apie ką daugiau galima kalbėti?
Laiko trūksta miegui
– Koks etapas čiuožėjo karjeroje būna pats sunkiausias?
Tai labai individualu. Pažįstu vieną čiuožimo pasaulio čempioną, kurio karjeros pradžioje atsisakė net aštuoni treneriai, sakydami, kad tai neperspektyvus čiuožėjas. Pasitaiko atvejų, kai sportininkams pritrūksta valios, ryžto. Krizės, fizinės ir emocinės, kasmet aplanko kiekvieną sportininką. Būna atvejų, kai žmogus, pasiekęs keletą pergalių, suserga „žvaigždžių liga“, tuomet jis pasitikėdamas savimi ima mažiau dirbti bei pasikeičia požiūris į varžovus, o tai labai negerai.
– Kada sportininkas jaučia didžiausią pasitenkinimą pasiektais rezultatais?
Vienam būtinai reikia tapti olimpiniu čempionu, o kitam užtenka išgirsti trijų žmonių nuomones apie tai, kad jo pasirodymas padarė juos laimingus. Idealu, kai čiuožėjai sulaukia aukštų oficialių teisėjų įvertinimų ir tampa publikos numylėtiniais, kai šie dalykai sutampa, daugiau sportininkui norėti neįmanoma.
– Ar dažnai tenka kristi ant ledo?
Dažnai kristi netenka. „Ledynmetyje“, tiesa, tai pasitaiko dažniau, nes partneriai nėra profesionalai ir dažnai tenka juos saugoti, kad neužsigautų. Skaudžiausia kristi ant kelių, nes kelio sąnarys yra tokia vieta, kurią galima labai rimtai susižaloti.
– Ką turi šiandien jauni čiuožėjai, ko trūko jums karjeros pradžioje?
Jauni čiuožėjai turi labai daug ledo, Lietuva pamažu tampa ledo šalimi. Džiugu, kad vis daugiau žmonių čiuožinėja savo malonumui.
– Kam labiausiai jums šiuo metu trūksta laiko?
Miegui, poilsiui ir bendravimui su draugais. Mėgstu teatrą, gerą kiną, koncertus, bet tam labai trūksta laiko.
– Daug metų praleidote Rusijoje, kaip jus priima šios šalies elitas?
Jei pasižiūrėsime į pastarųjų ketverių metų „Ledynmečių“ dalyvių sąrašą, pamatysime, kad turėjau progą su daug žmonių susipažinti, kartu dirbti, o teisėjavo projektuose žmonės, kuriuos visuomet gerbiau, mylėjau ir mėgavausi jų kūryba.
