Apie sėkmingą muzikinį bendradarbiavimą, mokėjimą klausytis muzikos ir domėtis aplinkiniu pasauliu, kalbamės su vienu iš projekto iniciatorių, dainininku Povilu Meškėla.
Kaip pirmą kartą gimė idėja surengti “Roko baladžių” koncertą su simfoniniu orkestru?
Pačios pirmosios kregždės, pranašaujančios galimą muzikinį bendradarbiavimą pasirodė prieš gerus dešimt-penkiolika metų, kai maestro Gintaras Rinkevičius pasiūlė atlikti miuziklų arijas su primadona Irena Milkevičiūte. Man labai pasisekė, kad tame projekte maestro pasiūlė dalyvauti būtent man. Nuo to laiko prasidėjo muzikinis bendradarbiavimas, po kurio maestro Rinkevičiaus iniciatyva gimė keturi ar penki nauji projektai – „Klasikos metamorfozės“. Juose roko, pop ir salsa muzikos stiliai buvo atliekami pritariant simfoniniam orkestrui. Po kurio laiko maestro gimė dar viena idėja – surengti „Roko baladžių“ koncertą. Aš sau pasakiau „TAI ĮVYKO. Jėga!” ir, žinoma, sutikau. Ar tikėjotės tokio populiarumo?
Žinote, yra toks posakis „ne žodžiais, o darbais mes Tėvynę mylim“. Būtent šiuo posakiu aš ir vadovaujuosi. Kai šito nepamiršti, viskas eina į priekį. Roko baladės man – didžiulė šventė. Aš „kaifuoju“. Neįtikėtinas jausmas yra būti scenoje su savo draugais – Jeronimu Miliumi ir Česlovu Gabaliu, kartu dainuoti, skambant simfoniniam orkestrui ir diriguojant Gintarui Rinkevičiui. Šio koncerto laukiu kaip maži vaikai laukia savo gimtadienio ar Kalėdų Senelio su maišu dovanų.
Be to, dalyvaudamas šiame projekte aš daug ko išmokstu. Tai nepaliaujamas kūrybos ir bendradarbiavimo procesas su vienais geriausių Lietuvos aranžuotojų. Mes kartu gilinamės į muzikinį audinį, kad būtų geriausiai atskleistas tiek roko muzikos charakteris, tiek simfoninio orkestro galimybės.
Daugeliui rokas – gaudžiančios gitaros ir didžiulis šėlsmas scenoje, o čia – simfoninis orkestras užnugaryje. Ar jis nevaržo rokeriško siautulio, neįspraudžia į tam tikrus atlikimo rėmus? O gal atvirkščiai – padeda?
Visų pirma, roko baladės yra klasika. Tiems, kurie sako, kad tai nesuderinami dalykai, aš pirmiausiai patariu šiek tiek pasidomėti muzikos istorija. Roko baladės, kaip ir klasikiniai kūriniai yra sukurtos. Būtent sukurtos, o ne sudėliotos pagal formules ir schemas, kaip įprasta daryti dabar. Gal kai kurie žmonės nejaučia šio skirtumo. Dažnai gali išgirsti sakant: „ar matei tą koncertą?“. Tačiau muzikos, visų pirma, reikia klausyti. Žiūrėti gali televizorių. Tai, atrodo maži niuansai, bet kai įsigilini – supranti, kad tai ir yra esmė.
Jei klausaisi muzikos, supranti, kad roko ir simfoninės muzikos sintezė yra puiki. Esu šimtu procentu įsitikinęs, kad jei Bachas, Mozartas, Vivaldi ar Debussy gyventų šiais laikais, tai jų kuriama muzika būtų stilių bei instrumentų sintezė. Kuriančių žmonių polėkis, meilė, jausmai ir noras kartais „pachuliganavoti“ – nusižengti nusistovėjusioms normoms, nepaisant to, kuriame amžiuje jie gyvena, yra toks pats. Kai susitinka žmonės, kalbantys muzikos kalba, jiems tiesiog gera kartu ir jie nori muzikuoti toliau. Tai didelė šventė.
„Roko baladės” didelio populiarumo sulaukęs projektas. Kas šįkart bus kitaip, naujo? Ko gali tikėtis klausytojas?
Visų pirma, šis projektas yra šventė man ir mano draugams. Tai šėlsmas, džiaugsmas ir didžiulis malonumas. Todėl šiems koncertams ruošiuosi itin atsakingai. Tik užtikrinęs kokybišką atlikimą, gali atsiduoti muzikiniam malonumui.
Tad į klausimą „ko gali tikėtis klausytojas?“ atsakysiu nuoširdžiai ir paprastai – ateikite, pabūkite ir visus metus vaikščiosite su plačia šypsena veide. Šio koncerto tikslas – ne nustebinti klausytoją, o suteikti jam begalinį muzikinį malonumą. Jūs ateikite – bus tikrai gera.
Kaip manote, ar lietuviams artimas roko skambesys? Ar vis tik mums prie širdies ramesnės melodijos?
Žinoma, lietuvių tauta yra santūresnė, sąlygojo daugybė istorinių aplinkybių. Tačiau laikai pasikeitė. Dabar bet kokia informacija – ranka pasiekiama. Todėl visada sau ir kitiems sakau – domėkitės. Domėkitės ir jūs atrasite tai, ko niekada nežinojote esant. Jūs galite atrasti puikiausių įvairių stilių muzikos kūrinių. Negyvenkite tuo vienu kvadračiuku, stovinčiu jūsų kambaryje, juk ne viską rodo per televizorių.
Pasaulis susideda iš daugelio dalykų, tai lyg nenutrūkstamas įvykių ir istorijų srautas, jis buvo, yra ir bus. Viskas juda į priekį. Jei gyvenime apsiribosite viena ikona – televizoriumi, kitas žingsnis – eiti pirkti dešros. Jei domėsitės pasauliu, suprasite, kad nė vienas nesame vien santūrus ar pašėlęs ir kad kiekvienas turime polėkį.
Visų pirma reikia būti laisvam. Jei sugebėsime suprasti tikrąją žodžio „laisvė“ prasmę, mūsų gyvenimuose nebeliks uždarumo bei įdiegtų šablonų.
