Ledo ritulininkas Paulius Gintautas legionieriumi tapo būdamas 11 metų, kai vienas išvyko į Daugpilį, nemokėdamas nei latvių, nei rusų kalbos, rašo sportas.info.
Balandį Vilniaus „Siemens“ arenoje vyks vienas svarbiausių metų sporto įvykių Lietuvoje – I diviziono B grupės pasaulio ledo ritulio čempionatas. Lietuvos sostinėje susirinks šešių šalių rinktinės.
Lietuvos ledo ritulininkai pirmenybes pradės rungtynėmis su Olandija (balandžio 20 d.), tęs mačais su Lenkija (balandžio 21 d.), Didžiąja Britanija (balandžio 23 d.), Rumunija (balandžio 24 d.), o baigs susitikimu su Kroatija (balandžio 26 d.).
Gali būti, kad šiemet rinktinės vyr. treneriui vokiečiui Berndui Haakei pavyks surinkti visų laikų stipriausią Lietuvos komandą.
Į pasaulio pirmenybes žada atvykti ir didžiausia šalies ledo ritulio žvaigždė NHL „New Jersey Devils“ komandoje rungtyniaujantis Dainius Zubrus.
Atranka į komandą gali būti kur kas rimtesnė, negu įprasta. Bet rezultatyviausias Baltarusijos lygoje žaidžiančios Elektrėnų „Energijos“ ritulininkas Paulius Gintautas tikisi, kad B. Haake neatsisakys jo paslaugų.
P. Gintautas yra vienas iš daugiausia vilčių teikiančių jaunųjų Lietuvos ledo ritulininkų. Nors jam tik 18-a, jis jau spėjo rungtyniauti trijų šalių – Lietuvos, Latvijos ir Rusijos – klubuose.
Pradėjęs žaisti „Viesulo“ komandoje, Vilniuje gimęs ledo ritulininkas jau vaikystėje persikėlė į užsienį – Latvijos miestą Daugpilį, kad galėtų lankyti to miesto ledo ritulio mokyklą. Vėliau žaidė „Liepājas Metalurgs“ jaunučių komandoje, įvairiose Pamaskvio miesto Elektrostalės „Kristall“ ledo ritulio klubo jaunių ir jaunimo komandose.
Nuo kada pasirinkote ledo ritulį ir kodėl būtent jį?
Nuo septynerių. O pasirinkau dėl to, kad krepšiniui buvau per žemas, o ir arčiausiai namų buvo ledo rūmai. Maždaug po mėnesio išmokau čiuožti, „užsikabinau“ ant ledo ritulio ir man jau nieko kito nereikėjo.
Esate rezultatyviausias Elektrėnų „Energijos“ žaidėjas. Ar galite sakyti, kad šis sezonas išskirtinai sėkmingas?
Gal ir yra sėkmingesnis nei kiti. Kai žaidžiau Rusijoje, buvau lyderis, bet tiek įvarčių nepelnydavau per visą sezoną. Kita vertus, čia, aišku, žaidėme daugiau rungtynių negu Rusijoje.
Jau 11-os metų išvykote rungtyniauti ir gyventi į Latviją. Tėvai taip paprastai ėmė ir išleido?
Kadangi Lietuvoje ledo ritulys nėra toks populiarus kaip Latvijoje, tėtis ir pasakė: „Jei nori susieti savo gyvenimą su ledo rituliu, tai turi išvažiuoti kitur.“ Išvažiavau į Daugpilį ir gyvenau sporto internate. Ten buvo kitų vaikų, atvažiavusių iš kitų Latvijos miestų.
Nebuvo baisu, sunku?
Taip, iš pradžių nebuvo malonu. Tėvų trūko. Bet po to įsivažiavau ir viskas ėjosi normaliai. Susiradau draugų ir net į Lietuvą važiuoti nesinorėdavo.
O kaip buvo su mokslais? Juk vaikas, paauglys, jaunuolis turi kažkur mokytis.
Tenka prisitaikyti. Beje, kai išvažiavau į Latviją, nemokėjau net kalbėti rusiškai. Bet gana greitai įsivažiavau. Teko pereiti į rusišką mokyklą Latvijoje. Suprantama, iš pradžių manęs griežtai nespausdavo – iš kur aš mokėsiu taip, kaip kiti, rusiškai mokęsi nuo pirmosios klasės.
Tebesimokote?
Pernai Rusijoje baigiau vidurinę. Niekur dar nestojau, bet kitais metais bandysiu.
Kur bandysite stoti?
Tai labai priklauso nuo to, kur mane nuves ledo ritulininko karjera. Geriausiai būtų studijuoti Rusijoje. Tenai lengviau.
O kokia specialybė labiau patiktų?
Skaičiuoti nelabai mėgstu, gal geriau istorija ar biologija...
Kodėl sugrįžote į Lietuvą?
Buvau atrankoje į Vilniaus komandą „Baltica“. Su jos vadovybe nesusitariau, o jau nebuvo kur dėtis – peržiūros klubuose ėjo į pabaigą. Spėjau, tiesa, nuvažiuoti į vieną Danijos klubą, bet supratau, kad į jį nepateksiu dėl legionierių limito. Tad pasiūlymą gavau tik iš „Energijos“.
Grįžęs gyvenate pas tėvus?
Gyvenau. Dabar jau gyvenu atskirai nuo jų. Su drauge.
„Energijoje“ gaunate algą? Esate profesionalas?
Na, nelabai ką ten gaunu. Bet kiek klubas išgali, tiek moka.
O Rusijoje?
Nežaidžiau už pinigus. Tiesiog komanda viską apmokėdavo: maistą, pragyvenimą, aprangą.
Ko galima tikėtis iš Lietuvos rinktinės ir ko galima tikėtis iš jūsų joje?
Kad aš dar nežinau, ar į ją pateksiu. Aišku, reikia tikėtis geriausio.
Ar yra daug konkurentų? Negi į rinktinę gali nepatekti rezultatyviausias „Energijos“ puolėjas?
Visi sako taip, kaip jūs, bet tai spręs tik treneris. Ir jis tikrai turės iš ko rinktis. Kadangi čempionatas bus Lietuvoje, tai visi lietuviai pasistengs suvažiuoti ir parodyti ką gali.
Ką galite pasakyti apie B. Haakę?
Jis labai pozityvus žmogus, visada bando užvesti komandą ir yra geras specialistas. Treneris daug dirba drabužinėje, stengiasi nuteikti pergalėms, padaryti taip, kad nebūtų blogų emocijų. Jis išties labai gerai sugeba nuteikti emociškai ir tai labai padeda.
Į kokią vietą vis dėlto gali pretenduoti Lietuvos rinktinė pasaulio čempionate?
Į prizinę. Manau, kad pretenduoti į pirmą ar antrą būtų dar sunkoka. Trečia vieta lietuviams būtų geras rezultatas ir aš manau, kad mūsų rinktinė ją užims.
Ar skiriasi pats žaidimas, treniruotės, požiūris į ledo ritulį Lietuvoje, Latvijoje ir Rusijoje?
Latvija nuo Rusijos labai nesiskiria. Lietuvoje yra visai kas kita. Čia žaidžiu su žmonėmis, kurie dirba savo darbuose ir neturi daug laiko treniruotėms. Be to, iš jų tiek daug nereikalaujama, kaip kitose šalyse, kur per dieną vyksta trys treniruotės – jau nuo ryto būni ant ledo. O čia – jei turi galimybę, valandą pasitreniruoji.
Ingvaras Butautas, sportas.info
