Elvyra Žvirblienė
Kiek žinau, žurnalistika nebuvo ta sritis, apie kuria visą laiką svajojote. Pabaigusi mokyklą rinkotės filosofiją. Ar niekada nepasigailėjote, kad likimas atvedė būtent į žurnalistiką?
Paauglystėje norėjau būti mokytoja, vėliau – tyrėja, na, o baigdama vidurinę – studijuoti filosofiją. Tikriausiai nelabai supratau, kas tai, bet buvau šiek tiek įsimylėjusi vieną barzdočių filosofą, matyt, tada galvelėje visos mintys skriejo mįslingąja jo orbita.
Kokie buvo pirmieji žingsniai televizijoje?
Buvo 1988-ųjų rugpjūtis. Atėjau iš Teatro sąjungos, kai sužinojau, kad tuo metu Lietuvos televizijos (LTV) laidos „Teatras“ vedėjas režisierius Juozas Javaitis išėjo iš darbo ir Kultūros redakcija ieško žmogaus į jo vietą. Niekas manęs nekvietė, neturėjau LTV jokių pažįstamų.
Prasibroviau pro apsaugą (tais laikais televizijos pastate buvo labai griežta apsauga – be specialaus leidimo negalėjai nei įeiti, nei išeiti) ir nukulniavau tiesiai pas tuo metu vyriausiuoju Kultūros redakcijos redaktoriumi dirbusį Vincą Aleknavičių. Pasakiau, kad noriu dirbti. Lig šiol nesuprantu, kaip tąsyk manęs neišvarė, kaip nepasijuokė ir net leido pabandyti. Po mėnesio vyko peržiūra. Tada visos laidos iki eterio būdavo peržiūrimos ir tik autoritetingai komisijai leidus, laida būdavo išleidžiama į eterį.
Prisimenu, kad tą valandą (laida buvo valandinė) vaikščiojau koridoriumi lyg pasmerktoji, laukianti nuosprendžio. Kai po kurio laiko buvau pakviesta į kabinetą ir išgirdau vyriausiojo režisieriaus Vytauto Čibiro pasveikinimą: „Iš kur mergaitei tiek drąsos?“,pamaniau, kad sapnuoju. Iki šiol esu tikra, kad mano sėkmingas debiutas – tuo metu buvusio režisieriaus Viktoro Snarskio nuopelnas.
Esate sakiusi: „Nesu prisirišusi“, o jau daugiau nei dvidešimt metų televizijoje. Greičiausiai nebūtumėte, jei nejaustumėte prasmės. Kur ta prasmė?
Kad niekas manęs niekur kitur neima. Ir visai rimtai – esu tikra, kad prasmę gali rasti visur, kad ir ką dirbtum. Svarbiausia – požiūris. Gali net gatves šluoti ir jausti didžiausią prasmę. Juk galbūt būtent tą rytą tavo darbas išgelbėjo kam nors gyvybę. Ką jau kalbėt apie mokytojus, gydytojus, pareigūnus. O ir valdininkus. Pasvajokime, koks gražus galėtų būti mūsų gyvenimas, jeigu jie visi jaustų savo darbų prasmę.
Daug metų esate ištikima savo laidai „Nacionalinė paieškų tarnyba“ (NPT) – toks dabar jos pavadinimas. Ar nebuvo minčių pradėti ką nors kitą, atsisakyti šios laidos, iškeisti ją į atnešiančią didesnius reitingus?
Reitingai (arba žiūrimumas) mane visada domino tik tiek, kiek tai gali padėti mūsų veiklai. Tarkime, kuo daugiau žmonių tą vakarą žiūri laidą, tuo daugiau šansų būti išgirstiems, vadinasi, tuo daugiau šansų, kad atsilieps, atsiras, pavyzdžiui, ieškomi artimieji. Būtent didžiuliai reitingai mums leido ketverius metus NPT rengti tiesiogiai (LNK televizijoje). Štai tada iš tiesų pajusdavome, kokia galinga eterio jėga. Kai per laidą pavykdavo išaiškinti dešimtmečių paslaptis, aptikti dingusius žmones.
Ilgus metus ši laida nešė ir didžiulius reitingus, ir padorius pinigus. Taip sutapo, kad prieš krizę perėjome į LTV. Tada niekam nebuvo saldu. Per pusmetį neliko nei pinigų, nei turėtų reitingų. Gerokai sumažėjo ir paieškų galimybės. Tas paieškas, kurios susijusios su kelionėmis iš Lietuvos, tenka atidėti neribotam laikui. Apmaudu. Žinoma, noriu ir daugiau pinigų, ir didesnių reitingų, ir daugiau galimybių. Bet būtent šiai laidai. O kalbant apie didelio žiūrimumo susilaukiančias laidas... Kai peržiūriu tas laidas, nei vienoje nematau sau vietos. Ne todėl, kad būtų blogos – tiesiog man neįdomios.
Televizijoje atrodote švelni, jautri, subtili. Ar tokia esate ir gyvenime?
Ir švelni, ir jautri. O subtilumo neretai mažoka. Ne kartą esu pasielgusi ar pasakiusi ką nors taip, kad po to ne dieną ir ne mėnesį tekdavo graužtis: „Na, kaip aš taip galėjau? Na, kodėl taip pasielgiau, taip
pasakiau?“ Tai visada skausminga. Tuomet sau pasakau: „Na ką, Galkontaite, esi pliuškė ir tiek.“ Žinau, kad su tuo teks gyventi.
O su kuo nesitaikstote?
Metams bėgant tokių dalykų lieka vis mažiau. Kažkaip vis labiau plečiasi ir tolerancijos, ir supratingumo ribos. Banalybė, tačiau pasaulis tobulas būtent dėl įvairovės. Kita vertus, kaip galiu reikalauti iš kitų žmonių kažkokių (tarkime, vien teisingų, dorų, pavyzdingų, sektinų) savybių, jeigu pati save vis dar nustebinu nei šiokiu nei tokiu poelgiu. Ir kas žino, kaip pasielgčiau, jei būčiau tų, kuriuos peikiu, vietoje. Taip, šiandien man nepriimtinas bet koks chamizmas. Jis – nei žavus, nei juokingas. Bukas brovimasis prie lovio per galvas. Tarsi iš tiesų spręstųsi išgyvenimo klausimas. Nepadorumas, veidmainiavimas. Bet kažkaip neteko girdėti, kad šios savybės kam nors patiktų. Bent jau kai kalbame apie kitus.
O dabar apie moteriškumą. Ši sąvoka apskritai labai kinta. Kaip, ko gero, kinta ir reikalavimai laidų vedėjoms. Kokie reikalavimai buvo prieš dvidešimt metų?
Kai po 11 metų darbo LTV perėjau į LNK, pasijaučiau kaip kokia neišranki pelė, patekusi į gurmanų puotą. LTV vedėjos rengėsi ir šukavosi, kaip išmanė, kaip leido jų ir jų draugių spintų turinys, galimybės. Ir dabar, kai pasižiūriu, tarkime, dešimties metų senumo įrašus, suima visai nelinksmas juokas – tokia, atrodytų, beskonybė: su plačia nėriniuota apykakle ir nepermatomomis juodomis pėdkelnėmis. Visai kas kita buvo LNK. Čia įvaizdžiu rūpinosi profesionalios dizainerės, stilistės.
Niekada nepamiršiu, kaip kartą atsitraukiau vos ne iki alkūnių ankštokas ramaus pilko švarkelio rankoves, nė kiek nesirūpinau iš po jų styrančiais raudona palaidine aptrauktais dilbiais. Na, ir gavau tada pylos nuo dizainerės Sandros Straukaitės... „Kaip galėjai šitaip išniekinti „Calvin Klein“?!“ – dar ilgai po to man prikaišiojo.
O kaip jūs keičiatės?
Tikėkimės, kad bręstu. Na, nepasakysiu juk, kad senstu (šypsosi). Ir tai manęs, bent kol kas, visiškai negąsdina. Sakau rimtai, nekoketuodama. Gal todėl, kad kol kas jaučiuosi gana sveika, nekamuoja jokie rimtesni negalavimai. O šiaip kur kas labiau nei, tarkime, prieš penkiolika metų, noriu ramybės, vienumos, daug lengviau atsisakau kvietimų į renginius, kurie mane vargina. Gal tapo paprasčiau pasakyti „ne“.
Pasaulyje įprasta, kad laidos vedėja – subrendusi moteris, turinti patirties ir galinti ja pasidalyti su žiūrovais. Lietuvoje ypač komercines televizijas okupuoja seksualios jaunos vedėjos ir pramoginės laidos. Lyg ir nujaučiu jūsų atsakymą: „Jeigu žmonės žiūri...“ O apskritai, ar jūs žiūrite, ar jūsų vaikai žiūri?
Dieve mano, aplinkui tiek įdomiausių užsiėmimų be televizijos. Na, jeigu kas žiūri, vadinasi, jiems tai patinka. Jeigu nepatinka kokia laida, jeigu ji piktina, kam tada žiūrėti? To niekaip nesuprantu. Manau, kad televizija yra tokia, koks jos žiūrovas. Nejaugi tas vadinamas išrankusis intelektualusis žiūrovas neturi ką rinktis? Juk be Lietuvos televizijos yra ir kitų kanalų. Tegul persijungia. Aš labai retai žiūriu televizorių.
Jeigu turiu laisvo laiko, įsijungiu kokį filmą. Tačiau, kalbant apie televiziją, dažniau žiūriu ne laidas, o kokių nors proginių renginių transliacijas. Tarkime, „Euroviziją“, kurios kasmet laukiu, dailųjį čiuožimą, krepšinio čempionatą (kaip gaila, kad pastarojo galėjau matyti tik stipriausiųjų rungtynes, nors viską sekiau iš tolo). Kelis kartus susidomėjusi žiūrėjau atskiras šokių projektų laidas per LNK ir TV3 televizijas. Visai patiko, bet tai netapo kassavaitiniu poreikiu.
Egidijus ir Palmira ilgą laiką buvo vienas. Nepasigendate vienas kito savo komandose? Ar žiūrite vienas kito laidas?
Jau seniai nežiūrime. Nei jis mano rengiamų laidų, nei aš jo. Nebent būtų koks išskirtinis projektas, istorija, arba Egidijui labai rūpėtų, kad kurią laidą pasižiūrėčiau ir pasakyčiau savo nuomonę. Pasikalbame, pasipasakojame. Žinau, kas jį jaudina, jis žino, kas mane, ir tiek.
Televizijoje dirbantiems viskam trūksta laiko. Kam laiko jums trūksta labiausiai?
Vaikams, o ypač anūkams. Auga praktiškai nepažinodami močiutės. O aš jų. Ką veikiate, kai atrandate laisvą minutę? Kol šilta, pasiimu Dorą (mišrūnė retriverė kalytė) ir keliauju į mūsų rojų – kaimą Molėtų rajone.
O kaip sugebėjote atrasti laiko knygai? Kas paskatino rašyti?
Pradėjau vasarą kaime, o paskui teko baigti vakarais, savaitgaliais. Paskatino laidos žiūrovai, kurie per kiekvieną susitikimą, kai tik imdavau pasakoti apie kokią labiau įsiminusią istoriją, klausdavo, ar neketinu tų
istorijų aprašyti. O labiausiai paskatino kita knyga, kitas sumanymas. Norėjau parašyti knygą apie jaunos merginos brendimą, kaip ankstyvoji lytinė branda paveikė vėlesnį jos moteriškumą. Mano galvoje tokia knyga buvo gana atvira, erotinė ir gal net šiek tiek nepadori. Galvojau: „Na, kaip aš dabar tokia iš pažiūros
padori tokios padorios laidos vedėja imsiu ir parašysiu tokią knygą. Po to jau kažkaip neišeitų grįžti prie iš pažiūros rimtesnių temų.“ Todėl nutariau paskubėti su rimtesniąja, kad palikčiau erdvės kitai.
Ką išgyvenote rašydama?
Susivokiau, kiek daug visko buvo. Tarsi per tuos trylika metų praėjo ištisa epocha.
Ar tokia knyga išėjo, kokią ir buvote sumaniusi?
Lyg ir. Dirbau pagal planą, kurį buvau susidariusi dar prieš rašydama knygą. Ką nors rašant (tarkime, tekstus siužetams) man visuomet būna sunkiausia, kol galvoje nėra aiškios pasakojimo sekos, plano. Kai jis atsiranda, viskas eina lengviau. Telieka spėti jį nuosekliai įgyvendinti.
Kiek į tą knygą įdėjote savęs?
Daug. Gal net per daug. Tačiau taip jau yra, kai rašai iš širdies. Jau minėjau, kad kiekvienas iš tų, kurie dirbo su laida, galėtų parašyti savą knygą. Tai būtų skirtinga knyga apie tą patį.
Šiandien rašo daug kas. Po pirmosios knygos dažnai atsiranda antra. Turite sumanymų?
Sumanymų turiu. Gal net ne vienai knygai. Tačiau po šios ir dar dirbdama tokį darbą, kai tenka labai daug
rašyti, jaučiuosi pavargusi nuo rašymo. Todėl manau, kad greitai tikrai jo nesiimsiu. Noriu turėti daugiau laiko skaitymui to, ką parašė kiti.
Kai vieną kartą išeisite iš televizijos... Ką darysite? Pagalvojate apie tą akimirką?
Labai dažnai apie tai galvoju. Ir ta akimirka manęs negąsdina, veikiau vilioja, kaip visada vilioja tai, ko dar nežinai, kas dar neišmėginta.
Esate laiminga moteris? Jaučiatės prasmingai nugyvenusi 50 metų?
Iš esmės taip, esu laiminga moteris. Sakyčiau ne laiminga moteris, o laimingas žmogus. Nes ta moteriška laimė gal galėjo būti ir kitokia. Bent mano vaizduotėje ji kitokia nei teko patirti. Tačiau yra tokia, kokia yra.
O kaip žmogus, nugyvenęs 50 metų, manau, kad likimas man buvo ir (pfu, pfu, pfu) tebėra gana palankus ir maloningas. Daug gavau, todėl manau, kad dabar atėjo metas kiek galiu atiduoti kitiems. Gal ir rašymas su tuo poreikiu susijęs. Ir tai, kad įkūriau labdaros paramos fondą „Tebūnie šeima“, kurio tikslas – padėti savo problemų negalinčioms išspręsti šeimoms. Tiesiog jaučiu vidinę būtinybę dalytis. Esu įsitikinusi, kad būtina tai daryti. Ir vėl sakau, jeigu bent vienai pasirinktų šeimų pavyks realiai padėti, galėsiu priartėti prie atsakymo apie tą prasmę.
