Kovo 19-ąją Ovidijui Vyšniauskui suėjo 67-eri.
Kalbėdamasis su naujienų portalu tv3.lt jis papasakojo, kaip gyvena šiuo metu, ar klausosi šiuolaikinės muzikos ir išdavė, kad niekada nesvajojo tapti dainininku.
– Ovidijau, visų pirma, kaip gyvenate, kuo gyvenate, kokiomis nuotaikomis pasitinkate gimimo dieną?
– Gyvenu kuo toliau, tuo geriau, nežinau, kuo čia baigsis. Ramybė. Visada gyvenime svajojau turėti ramybę, nes nuolat kur nors bėgdavau. O dabar niekur nebėgu, nes niekas nesiveja. Superinis etapas, pats smagiausias.
Per daug gimtadienio nebijau. Emocijos ramios šiuo klausimu. Nešvęsiu, nes ne jubiliejus. Jei pasitaiko gimtadienis šeštadienį, susirenka draugai. Bet įprastai šeštadieniais būnu Lietuvos piliečių atstovas, turiu omeny, dirbu.
– Ar dar džiaugiatės motociklu?
– Motociklas labai džiugina, važinėju, net oras nesvarbus. Ir žiemą būna nešalta. Nebūna blogo oro, būna tik blogi rūbai. Aišku, jau labai laukiu pavasariškesnio oro, visi motociklistai laukia.
– Aktyviai koncertuojate jau daug metų. Ar ir dabar būna, kad per dieną turite net ne vieną, o kelis koncertus?
– Visko būna, turiu daug koncertų, gal net kiek ir per daug, bet nenoriu vyti Dievulio į medį, viskas yra gerai. Važiuoju, dainuoju, judu pirmyn. Praeita vasara iš viso buvo parduota... Bet visi dirba pirmadienį, antradienį, o aš – ne. O kai visi ilsisi – aš dirbu. Tokia jau iškrito korta...
– Galbūt būna minčių, kai šiek tiek pasigailite tapęs muzikantu?
– Darau, ką sugebu, ką išmanau. Dievulis davė gabumus – aš jais naudojuosi. Jeigu man nesisektų, tikrai neičiau tuo keliu, turėčiau gyvenime ką veikti. Specialiai to net nesiekiau, gavosi kaip gavosi. Tapti dainininku nebuvo mano svajonė. Kūriau muziką, nuo mažens su ja buvau ir taip išsirutuliojo, kad ji atsistojo gyvenime į pirmą vietą.
– Ar pavargstate nuo tokio aktyvaus tempo?
– Jei galvočiau, kad vargstu ar kad mane vargina, gal nedirbčiau šio darbo. Aišku, jau kažkur lėkti po koncertų nelabai galiu ir noriu, metai bėga, spidometras sukasi. Bet dar nepavargstu, viskas pas mane tvarkoj.
– Be motociklo, dar turite ir valtį. Nepamirštate su ja paplaukioti?
– Viską darau, tik neskraidau, nes aukštis nėra mano draugas. Bet turiu draugą, kuris galėtų mane išmokyti būti pilotu. Bet jis mane paskraidina ir užtenka. Sakau, nereikia man tų hobių, jau ir taip, kiek turiu, neaprėpiu.
Valtis yra, praplaukiu. Ji yra tradicinė klasikinė Kuršių Marių žvejų valtis, tik platesnė. Gali plaukti iki 10 žmonių, tai, galima sakyti, kad ji yra labiau laivas, 7 metrų ilgio. Daugiausiai ir plaukė 10 žmonių, bet tada jau šiek tiek nusėdo, nes buvo didelis svoris. Eina per bangas gerai, tik aptaško. Nenorėjau kajutės, užtenka apsiauti neperšlampamą kombinezoną ir gerai.
– 2020 metais vedėte savo mylimąją Auksę. Kuo šis santykis praturtina jūsų gyvenimą? Juk geriau būti poroje, negu vienam?
– Vienas esu buvęs, bet man nepatinka taip gyventi, nesmagu. Nežinau, kas tvirtina, kad būnant vienam nėra problemų. Nieko gero. Kai tavęs kažkas laukia, kai kažkuo turi rūpintis, kai jauti, kad tave myli, yra smagu, toks gyvenimas.
– Auksiniu diplomu baigėte Biblijos studijas. Kaip šios žinios pasitarnauja gyvenime, sprendžiant tam tikrus klausimus ar priimant atitinkamus sprendimus?
– Iki Biblijos studijų gyvenau su daug klaustukų, neramumų. O grįžęs po jų nurimau, gavau pagrindinius atsakymus, kurių man reikėjo, užkaišiojau tas skyles. Pradėjau ramiau gyventi. Biblijoje viskas puikiai išaiškinta, tik ne visi moka ją skaityti, galvoja, kad ten – pasakos. Ir man taip buvo, kol nesupratau. Tai buvo knyga, kurią pradėjęs skaityti iš karto užmigdavau.
Bet taisyklės visos tokios pačios – anksčiau buvo palapinių miestas, dabar – dangoraižių. Išsivystė civilizaciją, o daugiau tai nieko. Tai yra knyga-instrukcija. Biblijos perskaityti neįmanoma, ją reikia skaityti. Pasiimi kaip kokį gerą katalogą, žinyną, ir pasiskaitai, randi, ko reikia. Nežinau, gal kas ją žino ir mintinai, bet tada turi būti neeilinis kunigas arba tas, kuris sėdi ten 20 metų uždarytas. Jis gal ir išmoktų. Bet išmokti yra vienas dalykas, o suprasti – kitas.
– Ovidijau, ar klausotės šiuolaikinės muzikos? Gal turite mėgstamą atlikėją?
– Nenoriu vienų išskirti, kitų ne, bet muzikos klausausi, aš gi muzikantas, tai yra įgimta. Yra gabių žmonių, viskas tvarkoje, kitas stilius, kitas supratimas. Aišku, yra daug dalykų, kurių mano laikais nebuvo – visokių reklamavimųsi ir panašiai. Mes patys išsirutuliojome. Net ir tokių laidų nebuvo. Man patinka gabūs, darbštūs žmonės, kurie turi Dievo dovaną ir dainuoja, kuria. Aišku, yra tokių, kur pajuokina. Visko pasaulyje yra ir turi būti.
Nenoriu mesti akmens, bet, aš pasižiūriu M.A.M.A. apdovanojimus ir nesinervuoju. Man pakelia nuotaiką, pasidarau linksmas, dėl to ir žiūriu. Aš irgi jaunas buvau, nešiojau kliošines kelnes ir plaukus iki pečių, dalyvavau muštynėse, klausiau taip garsiai muzikos namie, kad tėvai iš proto ėjo. Mano laikmečiu taip buvo, dabar jau kitaip.
Yra tas vaikiškas maksimalizmas, kai pirmą, antrą ar trečią kartą užlipę ant scenos nori taip save aukštai pastatyti. Kažkuriuose M.A.M.A. apdovanojimuose įteikdami statulėlę paklausė, koks jų didžiausias noras, o jie atsakė, kad norėtų išspardyti visiems seniems pirdūnams subines. Aš tiek juokiausi. Tikslas toks nesudėtingas (juokiasi).
– Buvote pirmasis Lietuvos atstovas „Eurovizijoje“. Ką manote apie šių metų konkursą ir mūsų atstovą? Gal ir pats dar kartą žadate sudalyvauti?
– „Eurovizijos“ šiemet nesekiau, kai galiu, pažiūriu, nesu jos fanas. Daugiau sudalyvauti neplanuoju, kam man to reikia, jau viską galima sakyti padariau ir turiu, nematau tikslo.
– Ko norėtumėte, kad jums žmonės palinkėtų gimimo dienos proga?
– Visi, peržengę į garbingą amžių, sau linkime sveikatos. Ačiū Dievui, aš ją dar turiu. O daugiau nieko ir nereikia. Pikti gal kažkada pasidarys taikūs, gal irgi pasikeis.
Bet kiekvienas gyvenkime savo gyvenimą ir nesinervuokime, jei kam sekasi – kaip tik džiaukimės. Sekasi – vadinasi, žmogui gerai, jis laimingas. Reikia tuo džiaugtis. Man gaila žmonių, kurie pilni pagiežos, pykčio. Gal negražiai pasakysiu, bet jie man lyg kokie šūdvabaliai. Biologiškai žiūrint, tie vabalai daro daug gero, čia tik toks pavadinimas. O tokie žmonės, kaip įkritę į pelkę ir užsikabinę už pagaliuko, negali nei išlįsti, nei paskęsti. Tai yra žmonių problema, man jų gaila.
Santuoka man visada gražu , neatsižvelgiant i amžių.
