Lietuvos ambasados Osle pastate, kino salėje įvyks du menotyros daktarės, docentės Laimos Marijos Petrusevičiūtės Sjur knygos „Melancholija ir Saulė: Munchas ir Čiurlionis“ („Mintis“, 2008) pristatymai, kurių vienas yra skirtas norvegų publikai – meno organizacijų atstovams ir meno mylėtojams, o kitas – Norvegijos lietuviams. Renginių koordinatorė Birutė Eidintienė.
Įvairių kraštų kultūrose surasime menininkų, kurie savo kūryba tarsi siekia pažaboti lemtį ir prisiliesti prie amžinybės paslapčių. Neskaitlingų tautų kultūros istorijai itin svarbūs menininkai, kurie kūriniuose geriausiai išreiškia tautų slapčiausias svajas, lūkesčius, metafizinę žodžiais sunkiai nusakomą jos dvasią. Toks lietuviams yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), o norvegams - jo amžininkas Edvardas Munchas (1863-1944), kurių susitikimas šioje knygoje yra natūralus ir organiškas. Kita vertus, prieštaringoje XIX ir XX a. sandūros meno raidoje yra nedaug ryškių jų lygio menininkų autsaiderių, kurių novatoriški ieškojimai, idėjos tiesiogiai ar netiesiogiai paveikė modernistinę sąmonę ar atvėrė naujus meno raidos kelius.
Pasak habil. daktaro, filosofijos profesoriaus Antano Andrijausko, parašiusio šiai knygai išsamią įžangą, ši komparatyvistinė studija yra naujas gaivus įnašas į tą mūsų čiurlionistikos sritį, kuri iki šiol likdavo šešėlyje. Ji pasižymi minties aiškumu, tyrinėjamos medžiagos įvaldymu, sėkmingu problemų pristatymu ir kvalifikuotai atlikta analize. Kita vertus, Petrusevičiūtė pirmą kartą plačiau įveda Čiurlionio kūrybą į kitus neabejotinai svarbius platesniam pripažinimui kontekstus ir parodo jo kūrybos svarbą XIX ir XX a. sandūros meno procesuose. Knyga padeda geriau Čiurlionį ir Munchą įpiešti į Vakarų modernėjančios dailės raidos procesus ir suvokti šių nepakankamai įvertintų menininkų kūrybos gelmines prasmes.
Čiurlionio ir Muncho kūrybos lyginamajai analizei skirta Petrusevičiūtės knyga yra neatsiejama nuo autorės intelektualinės biografijos, dabartinės lietuvių humanistikos raidos, jos atvirėjimo pasauliui, augančio dėmesio komparatyvistinei problematikai. Įdomus ir intriguojantis šios studijos tekstas liudija, kad lietuvių dailėtyra tolydžio pereina į kitą teorinės minties lygmenį.
L. Petrusevičiūtė studijavo meno istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje. Dirbo MA istorijos institute Menotyros skyriuje ir yra „XX a. lietuvių dailės istorijos“ I – III tomų bendraautorė. Penkerius metus redagavo „Kultūros barų“ žurnalo dailės skyrių ir daug metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1994 m. apgintos daktaro disertacijos tema: ”XX a. I pusės Lietuvos tapyba ir modernizmas”. Ji yra parašiusi ir paskelbusi daug tekstų dailės istorijos, teorijos ir kritikos klausimais, skaičiusi pranešimus įvairiose mokslinėse konferencijose, yra parodų kuratorė, aktyvi dailės propaguotoja Lietuvoje ir užsienyje. Šiuo metu jau keturiolikti metai dėsto dailės istoriją ir teoriją Askerio meno koledže ir Norvegijos valstybinėje muzikos akademijoje Osle.
Knygos pristatymus rengia ir remia LR ambasada Osle, bendradarbiaudama su tarptautine meno bendrija „The Museum Group“ ir Norvegijos lietuvių bendrija.
