OKT/Vilniaus miesto teatras, 2015-ųjų užsienio gastroles pradėjęs „Dugne“ pristatymu „Festival de Liege“ festivalyje Lježe (Belgija), šį kartą dalyvavo tarptautiniame Reflex festivalyje Sfintu Georgėje (Rumunija). Tai – kas treji metai rengiamas festivalis, šiemet vykęs jau trečiąjį kartą. Anksčiau programoje pristatyti tokie garsūs Europos teatro vardai, kaip Michaelis Thalheimeris, Krystianas Lupa ar Rimini Protokoll. Šių metų Reflex programoje – menininkai iš Rumunijos, Serbijos, Lenkijos, Vengrijos, Austrijos, Vokietijos bei Lietuvos.
„Šiemet norėjome pristatyti ryškius, kokybiškus bei poetiškus šiuolaikinio teatro pastatymus, skirtus tik aukštai pakeltą kartelę įveikiančiai publikai. Mūsų misija – reflektuoti tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Tiek teatre, tiek apskritai“, – teigia festivalio direktorius Laszlo Bocsardi.
Tai – nebe pirma OKT/Vilniaus miesto teatro kelionė į Rumuniją. Pastarojo dešimtmečio gastrolių statistika rodo, jog rumunai pamėgo O. Koršunovo teatrą. 2006-aisiais „Vasarvidžio nakties sapno“ pristatymu Krajovoje vykusiame festivalyje prasidėjęs rumuniškas gastrolių maratonas tęsiasi iki šiol – penkiuose skirtinguose miestuose vilniečių trupei publika plojo daugiau nei dešimt kartų.
„Labai norėjome „Mirandą“ pristatyti dar antrame Reflex festivalyje, tačiau tuo metu ji kaip tik buvo rodoma netoliese rengiamame Krajovos festivalyje. Tąkart pamatėme kaip giliai spektaklis paveikė publiką. Noras išvysti jį mūsų festivalio scenoje tik sustiprėjo. Ir štai, pristatėme jį trečiajame Reflex“, - prisimena festivalio direktorius L. Bocsardi.
Buvusio rytų bloko šalių gyventojams „Miranda“ – itin jautri reminiscencija su pačiu savimi. Jų aplinkoje buvo apstu tokių negyvenamų salų kaip Prospero erdvė. Tai socialistinis mažutėlis butas, tapdavęs erdve, kurioje galėjo vykti stebuklai. Čia menininkai ar apskritai inteligentai galėjo auginti savo Mirandas, taip kiekvienas kurdamas savo dvasinį stebuklą. Jie tarsi įkalinti šiame bute-saloje, bet iš esmės tik čia gali elgtis laisvai. Prisiminti tokius asmeninius išgyvenimus jau galėjo Vengrijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Armėnijos, Slovėnijos bei Rumunijos publika.
„Vis dar pamename tokias salas. Ir aš gyvenau lygiai tokiame pačiame bute“, – po spektaklio festivalyje vykusiame susitikime jautriais prisiminimais dalinosi žiūrovė.
„Po spektaklio dažną žiūrovą apėmė nekasdienis jausmas: esi tiesiog įsimylėjęs spektaklį, tačiau jauti, jog privalai skirti keletą dienų apmąstyti tam, ką šį vakarą išgyvenai. Tokios reakcijos mums leido suprasti, jog neveltui „Mirandą“ palikome festivalio uždarymui. Tai buvo idealus finalinis šūvis“, – teigia festivalio direktorius L. Bocsardi.
Įdomu tai, jog „Mirandos“ populiarumas vakarų šalyse nei kiek nenusileidžia buvusio rytų bloko šalims. Pakankamai hermetiškas spektaklis sulaukė atgarsio tokiose valstybėse, kaip Ispanija, Švedija, Vokietija, Italija, Norvegija bei Prancūzija. Kodėl taip yra? Dažnas užsienio kritikas pabrėžia, jog „Mirandoje“ greta asmeniškumų apstu erdvės universalių klausimų, susijusių su atstumtaisiais bei jų svajonės galia, sprendimui. Jų nuomone, čia kalbama apie režimo naikinamą intelektualą, ir toli gražu ne visada svarbu koks tai režimas. Taip politinis spektaklis netampa tiesiog dar viena to laikmečio publicistika.
Dar vienas įrodymas, jog „Miranda“ veikia ir vakariečių sąmonę – O. Koršunovas yra pakviestas statyti šį kūrinį Graikijoje, tik aštunto dešimtmečio viduryje išsilaisvinusioje iš karaliaus Konstantino II-ojo rankų bei tapusioje demokratiška valstybe.
