Aišku, kad gruzinų ir osetinų susipriešinimas kilo ne vakar ir ne prieš kelerius metus – jo šaknų tenka ieškoti žiloje istorijoje. Taip paprastai būna: tautų ir valstybių šiandienos nesantaikai „pagrindus padeda“ senovės valdovai, ano meto pasaulio viešpačiai, o naujųjų amžių diktatoriai tai įprasmina sau naudingais karais, teroru, genocidu ir pasaulio perdalijimu.
Labai trumpai pažvelkime į osetinų (alanų) atsiradimo Kaukaze ištakas.
Graikų ir romėnų geografijos šaltiniai bei kinų dinastijų kronikos nurodo skirtingą alanų kilmę ir migracijos maršrutus. Strabono „Geografijoje“ (Strabonas gimė apie 64 metus pr. Kr. Ponto mieste prie Juodosios jūros ir daugiausia rėmėsi Persijos šaltiniais) teigiama, kad alanų protėviai aorsiai pirmojo šimtmečio viduryje susitelkė iš Irano (Persijos) teritorijos ir ėmė dominuoti Kaspijos jūros prieigose.
Kinų analuose (Shiji autorius Sima Qian) rašoma, kad alanai kildinami iš Kangju dinastijos, turėjusios apie 100 tūkstančių karių ir gyvenusios derlingose vietovėse prie Aralo jūros. Pagal kinų kroniką vėlyvoji Hanų dinastija, visiškai susiformavusi V amžiuje, jau buvo apgyvenusi derlingas Yancai stepes, ir čia pirmą kartą minima Alanliao karalystė.
Taip esą kilusi alanų tauta, užėmusi šiaurinę Kaukazo prieigų (tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų) dalį. Vėliau jie užėmė žemes į šiaurės rytus nuo Azovo jūros, II šimtmetyje pakilo į Dono aukštupį ir pradėjo kontroliuoti prekybos kelius nuo Juodosios iki Kaspijos ir Aralo jūrų. Ten buvo nusidriekęs ir kinų Yancai dinastijos valdomas Šilko kelias. Rašytiniai šaltiniai taip pat mini, kad maždaug IV amžiuje alanų gentys susivienijo į galingą Sarmatijos konfederaciją, įsigalėjusią Šiaurės Kaukaze.
Vakarų istorinių šaltiniu teigimu, osetinai (alanai) į slavų stepes atkeliavo net iš šiaurinės Afrikos – per dabartinę Ispaniją, Balkanus (Serbiją ir Kroatiją), Rytų Europą (galbūt net per Lenkijos ir Lietuvos žemes) ir įsikūrė dabartinės Rusijos Dono prieigose. Jie apgyveno Dono ir Volgos stepes III šimtmetyje ir naudojosi ankstyvųjų slavų (skitų) gyvenvietėmis ir kultūra. Kartu su serbais ir kroatais, kurie buvo Rytų Romos imperijos įtakoje, alanai išsišakojo į bizantiškąją ir arabiškąją kultūras ir pamažu asimiliavosi su rytų slavais, Volgos totoriais ir bulgarais.
Tačiau viduramžiais iš šių žemių juos ėmė stumti mongolai. Maždaug IX–XII šimtmetyje alanai suvienyti savo gentis ir paskelbti krikščioniškąją Alanijos karalystę. Bizantiškąją krikščionybę dauguma alanų priėmė dar IV–V šimtmetyje, tačiau XIV amžiuje mongolų visai buvo išvyti iš Dono žemių ir susimaišė su daugybe Kaukazo tautinių ir religinių grupių. Apie 1395 m. mongolų vado Timūro armija Šiaurės Kaukaze išnaikino daugybę alanų. Dalis jų turėjo kirsti gruzinų nuo seno apgyventas žemes ir įsikurti Kaukazo pietuose. Taip susidarė dabartinė Pietų Osetija, įeinanti į Gruzijos teritoriją, o mongolus išvijusių slavų valdžioje atsidūrė Šiaurės Osetija, kurią Rusija ėmė kontroliuoti 1767 metais. Dauguma osetinų išpažįsta krikščioniškųjų ortodoksų tikėjimą ir šiandien priklauso Rytų ortodoksų bažnyčiai.
Lingvistiniu požiūriu osetinų kalba priskirtina šiaurės Irano kalbų grupei ir skitų-sarmatų dialektui, kuris susiformavo veikiamas stepių slavų (skitų) ir Vidurio Azijos kultūrų. Šiuolaikiniai osetinai kalba dviem dialektais: vadinamuoju digoro (daugiausia Šiaurės Osetijoje) ir iranėnų (jį vartoja kiti osetinai). Literatūrinė kalba paremta iranėnų dialektu, žymiausias atstovas buvo poetas Kosta Ksetagurovas, kūręs 1859–1906 metais.
Taigi, osetinai kalba indoeuropiečių kalba, kuri gimininga ir lietuvių kalbai. O gruzinai, kurie yra seniausi Kaukazo gyventojai ir turi seniausią valstybingumo tradiciją, kalba unikalia, jokiai kalbų grupei nepriklausančia kalba. Be to, Gruzija buvo antroji valstybė pasaulyje, dar 327 m. priėmusi krikščionybę.
Kitaip sakant, net ir šiuo aspektu apsisprendimo prioritetas priklauso pagrindinei regiono valstybei, o ne jos dariniams, juo labiau – kadaise atvykusiems klajokliams. Jeigu būtų paisoma šio prioritetinio principo, konfliktų tautiniu pagrindu būtų mažiau. Žinoma, osetinai, kaip kiekviena tauta, turi teisę į apsisprendimą, teritorinį atsiribojimą ir prisijungimą prie kitų darinių. Tačiau siekdamas to pasikvietus okupacinę kariuomenę problemos neišspręsi. Ji tik tampa gilesnė, veda į prievartą, karus ir abiejų tautų genocidą.
Rusijos surengti trys karai prieš čečėnus ir ingušus (nuo carinės Rusijos žygio prieš vainachų vado Šamilio vadovaujamus čečėnus XIX amžiaus viduryje) – geriausias to pavyzdys. Gaila, kad nei vaduojamieji, nei vaduotojai iš jų nepasimoko.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
Naudotasi šiais šaltiniais:
http://en.wikipedia.org/wiki/Ossetia
http://en.wikipedia.org/wiki/History_of_North_Ossetia-Alania
http://www.nationmaster.com/encyclopedia/History-of-South-Ossetia
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AE%D0%B6%D0%BD%D0%B0%D1%8F_%D0%9E%D1%81%D0%25
http://iratta.com/history
http://ossetians.com/rus/news.php?newsid=4&f=3&PHPSESSID=8ec
http://osetia.su/knigi/istoria/1.htm
