Mūsų šalyje galima labai neprastai verstis, jei sukuri originalų verslo planą ir surandi tinkamų rėmėjų. Melži iš jų pinigus kaip oficialią paramą, o darbus vykdai tik dėl akių... Tačiau taip daryti, neva atstovaujant visai savo tautai, dar negirdėta. Taip viena šeima, skambiai pasivadinusi „asociacija“, kasmet gauna solidžią paramą kultūrinei veiklai vykdyti ir gyvena be rūpesčių... Geras tautos vardas? Τokiems „kultūros veikėjams“ jis vargu ar rūpi.
Vienos šeimos asociacija
Naujausiais surašymo duomenimis, Lietuvoje telikę apie 3 000 totorių. LDK didžiųjų kunigaikščių prieš 600 metų čia įsikurti pakviesti totoriai laiko Lietuvą savo Tėvyne ir sugyvena čia taikiai, garbingai, nesijaučia diskriminuojami kaip tautinė mažuma. Nuo 1989 m. totoriai kuria bendruomenes, kurių yra jau mažai, jas vienija Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga. Jos pirmininkas nuo 2003 m. yra Adas Jakubauskas. 1992 m. jis buvo išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Seimo nariu. A. Jakubauskas, kaip ir jo protėviai, tarnavę Vytauto kariuomenėje, yra daug prisidėjęs prie Lietuvos valstybingumo kūrimo ir puoselėjimo, jo rūpesčiu Raižiuose stovi paminklas Vytautui Didžiajam.
Tačiau šįkart mus domina 2004 m. įsteigtos Lietuvos totorių asociacijos pirmininkės Miros Jakubovskajos nuopelnai kultūrai ir veikla. Asociacijos misija, nurodoma tinklalapyje, atrodo kilni: „...Prisidėdama prie pilietinės visuomenės kūrimo, demokratijos įtvirtinimo, kasmet praveda tarptautines mokslines-praktines konferencijas, tarptautinius forumus, tarptautinius jaunųjų talentų konkursus, palaiko ryšius su Lietuvos totorių išeivija, susitinka su jais prisimindama Vilniaus Lukiškių mečetę, norėdama ją įamžinti ir papasakoti apie ją...“
Viskas gražu, tačiau teisėtai kyla klausimas: ar šiai misijai totorių bendruomenėms negana vienos sąjungos?
A.Jakubauskas gūžčioja pečiais: juk neuždrausi žmonėms atskirai burtis. Jis prisipažįsta ilgai toleravęs minimą asociaciją, bet kai jos veikla ėmė kelti rimtų įtarimų ir kompromituoti totorių tautą, jo kantrybė trūko. „Deja, mūsų įstatymai yra tokie, kad asociacija gali pasivadinti ir viena šeima, taip pat ir spekuliuoti visos tautos vardu“, – karčiai pripažino pašnekovas.
Asociacijos interneto svetainėje juodu ant balto parašyta, kad jos „nariai – tai Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono (Keturiasdešimt totorių kaimo, Nemėžio kaimo ir kt.) totoriai bei jais besidomintys kitų tautų atstovai“. Tik tai, švelniai kalbant, tai netiesa. Nei Vilniaus, nei Vilniaus rajono totorių bendruomenėms minėta „asociacija“, t. y. ponia Mira, atstovauti nėra įpareigota.
Tai patvirtino ir Nemėžio kaimo bendruomenės pirmininkas Tairas Kuznecovas, ir Lietuvos totorių atstovė valstybinėse įstaigose Galina Miškienienė. Ši istorija kažkuo primena Čičikovo mirusias sielas, ar ne? Tik šįkart tai broliai totoriai, gyvi žmonės, kuriais apsukriai naudojamasi. Įdomu, kokiam tikslui? Gal kuo plačiau atstovauti totorių kultūrai?
Konferencija paltams
Yla iš maišo išlindo pernai lapkritį, kai minima asociacija surengė tarptautinę tautinių mažumų konferenciją „Lietuvos totorių heraldika ir reliktai “. A.Jakubauskas ir kitos „mirusios sielos“, pasikvietę VL žurnalistę, nekviesti atvyko į Žemės ūkio ministerijos aktų salę, kurioje vyko konferencija.
Atrodytų, reikėtų tiktai džiaugtis, kad žiniasklaida ketina nušviesti šį renginį, tačiau prezidiume sėdinti p. M.Jakubovskaja atrodė akivaizdžiai sutrikusi, kai išvydo „mirusias sielas": „Matyt, bijo provokacijos, tačiau mes į necivilizuotą santykių aiškinimąsi nesileidžiame“, – pasakė A.Jakubauskas.
Tarptautinė konferencija truko vos pusantros valandos, mat daugiau nei pusė skelbtų pranešėjų neatvyko, kai kurių pasiruošimas atrodė labai abejotinas, debatų nė nebuvo, nes „dalyviai“ daugiausia buvo kitakalbiai vaikai, kurie nuobodžiavo laukdami tarptautinio festivalio. O šis įvyko čia pat iškart po konferencijos. Heraldikos paroda eksponatai buvo sudėti prezidiumo pastalėje – relikvijoms vargu ar tinkamoje vietoje.
VU docentė G.Miškinienė pernai po šios „totorių kultūros šventės“ atviru laišku kreipėsi į tautiečius. „Kiekviena organizacija turi teisę atstovauti suburtą tautiečių ratą. Tačiau atstovavimas turi būti nepriekaištingas. Užtenka suklysti vienam, ir pasitikėjimo neteks visa tauta.(...) Norėtųsi, kad kiekvienas renginys reprezentuotų mus kaip vieningus, sąžiningus, atvirus žmones“, – kvietė G.Miškinienė.
Bet ar A.Jakubauskui nukristų kepurė, jeigu jis pamėgintų išspręsti šį reikalą neišnešdamas šiukšlių iš namų? Tačiau kalbėtis su p. M.Jakubovskaja šia tema – bergždžias reikalas. Tuo įsitikino ir VL žurnalistė. Šiaip taip jai prisiskambinusi, ji buvo iškart pastatyta į vietą. „Jaučiuosi tarsi prievartaujama, esu darbe, be to, man skauda ranką, o žurnalistai taip ir prirašo paskui nesąmonių, – pareiškė pašnekovė. – Numesite man savo medžiagą, aš prirašysiu, kokia tema reikia!“ Kai jai buvo priminta, kad kiekvienas dirba savo darbą, asociacijos pirmininkė kai ką vis dėto paaiškino, tarkime, kaip konferencijoje suskaičiavo 150 dalyvių (VL žurnalistė – vos 15). „Nes ministerijos rūbinėje buvo priimta 150 paltų iš suaugusiųjų, vaikai ten savo paltų nekabino“, – išdėstė savo dalyvių skaičiavimo metodiką M.Jakubovskaja ir pažadėjo atsakyti į kitus klausimus raštu.
Bet pažado netesėjo. Eilinė apgavystė? Anot G.Miškinienės, asociacija 150 asmenų svečių delegacijai neseniai buvo pažadėjusi surengti totorių kultūrą reprezentuojantį renginį, bet ir juos paliko ant ledo.
Apmaudus pavardžių panašumas
A.Jakubauskui, kurio genealoginis medis siekia Žalgirio laikus, ypač nemalonus jo ir asociacijos steigėjų pavardžių panašumas. „Galbūt kai kas painioja mane su ta pora ir jų asociacija, tačiau aš su ja neturiu nieko bendra. Abejoju, ar p. Jakubovskiai apskritai yra Lietuvos totoriai, nes, kiek žinau, čia atsirado palyginti neseniai“, – spėjo nuo Butrimonių (Alytaus r.) kilęs vyras.
A.Jakubauskas neafišuoja garbingos savo kilmės, nors pelnytai ja didžiuojasi, todėl jam ypač skaudu dėl paminto jo tautos orumo. „Mūsų orumą žeidžia tai, kad šie apsukruoliai vaikštinėja su atkišta ranka prašinėdami paremti „vargšus totorius“. Mūsų tauta garbinga, jai gėda ubagauti“, – pripažino A.Jakubauskas.
Tai, kad orumas totoriams svarbesnis už pinigus, patvirtino ir didžiausios Lietuvoje Nemėžio totorių bendruomenės pirmininkas T.Kuznecovas. Jo bendruomenė pernai grąžino Kultūros ministerijai jiems skirtus 1 500 Lt Žalgirio mūšio metinėms prie Vytauto Didžiojo šeimyninės pilies Nemėžyje paminėti: totoriai, kaip žinoma, smarkiai prisidėjo prie Žalgirio pergalės. Ta menka suma prašosi ne tik šauktuko, bet ir klaustuko: ką įmanoma surengti už tokias lėšas!? „Pirmąkart šį minėjimą surengėme užpernai, nors planavome, žinoma, 2010 m., švenčiant didžiąsias Žalgirio metines. Bet paramos tuomet negavome, – neslėpė nuoskaudos T.Kuznecovas. – Kasmet tai kartojasi. Tikėjomės, kad 100-metų jubiliejaus proga iš dalies bus paremta Nemėžio mečetė, tačiau ministerijai svarbesnis pasirodė cukraus fabriko 80-metis, kuriam buvo atseikėta 10 tūkst. Lt. Taigi tuos 1500 Lt, skirtus neva totorių kultūrai remti, grąžinome ministerijai, parašę atvirą laišką kultūros ministrui (buvusiam – red. past. ) Arūnui Gelūnui.“
Neskaidrus lėšų konkursiniams projektams skirstymas – visuotinė, ne tik šios ministerijos, bėda. Tačiau šiuo atveju kyla kitas įtarimas: ar tik Lietuvos totorių asociacija, t. y. Jakubovskių šeima, apsukriai neužbėga už akių totorių bendruomenėms ir pirmieji nenuraško visų uogų? Juk popieriai rodo, kad Lietuvos totoriai, taip pat ir Nemėžio kaimas, jau gavo savo dalį, taigi tvarka! Paramos davėjai kažkodėl nesigilina, kas yra kas, kas kam atstovauja. Tačiau įdomu, kaip M.Jakubovskajos asociacija atsiskaito jiems už panaudotas lėšas?
Davėjai ir gavėjai
Ne veltui šnekama, kad paramos gavėjai ir davėjai Lietuvoje neretai puikiai sugyvena, jei tik suranda bendrą kalbą, kurioje svarbiausias žodis yra „otkatas“ . Papūskite uodegon, jeigu jums tai nepatinka: jokių galų taip gražiai bendradarbiaujant nelieka.
„Jakubovskių šeimos verslo planas, matyt, yra toks: per asociaciją pinigai yra gaunami, o per VĮ „ Muslimas“ panaudojami, – spėjo T.Kuznecovas. – Vien iš valstybės Rezervinio fondo asociacija gaudavo po 40 tūkst. Lt per metus. Nenoriu spekuliuoti skaičiais, tačiau pridėjus iš kitur gautą paramą, susidaro apvali suma.“
Manote, už tokius pinigus galima nemažai nuveikti? Tačiau Jakubovskiai kasmet lyg užprogramuoti suka vis tą pačią plokštelę: tarptautinė konferencija, tarptautinis festivalis, tarptautinis konkursas, heraldikos paroda. Įsigudrina viską sustumti į tą pačią temą, į dvi dienas, net į tą pačią salę. Patogu: pašokti atvykę vaikai tampa ir mokslinės konferencijos dalyviais, todėl nė šuo nesulos, kad čia kas nors ne taip! Kaip ir dėl to nemenko dalyvio mokesčio, renkamo jaunųjų talentų konkursuose.
Gal ir neverta stebėtis, kad asociacija nedalyvavo Pasauliniame totorių kongrese, vykusiame pernai gruodį Kazanėje. Anot G.Miškinienės, tai buvo labai svarbus visai jos tautai renginys. Į jį pakviestiems Lietuvos totoriams atstovavo Klaipėdos, Visagino, Nemėžio, Keturiasdešimt totorių kaimų ir kitos bendruomenės. Tačiau asociacijos atstovų jame nebuvo. Matyt, M.Jakubovskaja neieško progos susitikti su savo tautiečiais, juolab pažvelgti jiems į akis.
Visa tai būtų galima laikyti vidaus rietenomis, kurių, anot parlamentaro Justo Paleckio, neišvengia nė viena, net kultūringiausia, tautinė bendrija. Bet ar tolerantiškai užsimerkus, nebus ignoruojamos ir mūsų visuomenės piktžaizdės? „Esu įsitikinęs, kad negalime to nutylėti. Turime apginti gerą Lietuvos totorių vardą. Turime išpjauti šį pūlinį: mums nėra ką slėpti nuo Lietuvos visuomenės. Norime šį reikalą išspęsti ramiai ir oriai, civilizuotomis priemonėmis“, – patikino T.Kuznecovas.
Rūta Klišytė