Žinomi prekybininkai kailiais teigia, kad Nijolei Veličkienei priteista skola parašyta šakėmis ant vandens.
Naujųjų metų išvakarėse Lietuvos aukščiausiasis teismas (LAT) padės tašką rezonansinėje byloje, kurioje Prancūzijos bendrovė „Compagnie Industrielle de Pelleteries C.A.“ ir Šveicarijos įmonė „Mayer & Cie AG“ siekia iš žinomos Lietuvos verslininkės N. Veličkienės prisiteisti apie 15 mln. litų skolą.
Verslininkę prirėmė prie sienos
Civilinėje byloje ieškovai teigia, kad 15 mln. litų skola susidarė 1998–2002 metais, kai individualią įmonę „Nijolė“ turėjusi N. Veličkienė iš „Compagnie Industrielle de Pelleteries C.A.“ ir „Mayer & Cie AG“ iš pradžių pasiskolino apie 600 tūkst. JAV dolerių.
Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis civilinėje byloje yra įsiteisėjęs, tačiau galutinį tašką byloje gruodžio 29 dieną padės LAT.
„Valstiečių laikraštis“ minėtą bylą detaliai aprašė dar lapkričio 23 dieną, bet tuomet nepavyko pasikalbėti su pačia N. Veličkiene.
„Kaip gali devynerius metus vykti teismo procesai, kai nėra originalių dokumentų, kuriuose nėra nei ieškovo, nei atsakovo parašų? Kaip gali tik po aštuonerių metų išaiškėti, kad originalų visai nėra ir nebus, nes ieškovo atstovai net nedrįsta paklausti ieškovo apie sąskaitas? Kaip atsirado šių sąskaitų kopijos byloje ir kas jas patvirtino? Neįsivaizduoju, kokiu būdu gali vykti bylinėjimasis“, – tikino N. Veličkienė.
Pabrėžtina, kad 2003 metais Vilniaus apygardos teismas suabejojo sąskaitų kilme, todėl ieškovų ieškinį atmetė. Moters teigimu, teisėsauga neskuba išsiaiškinti „Compagnie Industrielle de Pelleteries C.A.“ ir „Mayer & Cie AG“ pateiktų sąskaitų faktūrų autentiškumo.
Du kartus Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nors Vilniaus apygardos teismas suabejojo užsieniečių pateiktų sąskaitų kilme ir ragino prokurorus tuo pasidomėti.
Tyrimą patikėjo prokurorei
Garsi verslininkė stebisi, kad Lietuvos teisėsauga aklai tiki užsieniečiais, o lietuvius laiko kaltais vien todėl, kad jie yra lietuviai.
Moteriai kyla didelių abejonių, kodėl iki Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo Vilniaus miesto prokurorai netyrė dokumentų klastojimo fakto.
„Ikiteisminį tyrimą jie pradėjo praėjus trims dienoms nuo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, o prieš paskelbiant nuosprendį buvo pakeista teisėjų kolegija, per bylos nagrinėjimą suabejojusi sąskaitų tikrumu. Tai ką galvoti žmogui ir kaip toliau pasitikėti teisėsauga“, – svarstė N. Veličkienė.
Nesuprantama, kodėl 2011 metų birželio 28 dieną Lietuvos apeliacinis teismas ne ieškovus, o N. Veličkienę įpareigojo įrodyti „Compagnie Industrielle de Pelleteries C.A.“ ir „Mayer & Cie AG“ dokumentų tikrumą.
„Man priteisti milijonai neįrodžius, kad sąskaitos suklastotos“, – stebėjosi N. Veličkienė. Ji įtaria, kad šalies teisinėje sistemoje glaudžiai bendradarbiauja prokurorai ir advokatai, kurie pelnosi iš panašių bylų.
„Valstiečių laikraštis“ išsiaiškino, kad abu kartus atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo priėmė Vilniaus miesto apylinkės prokurorė Vita Gedvilienė.
Dar keisčiau, kad V. Gedvilienei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra ir patikėjo vadovauti ikiteisminiam tyrimui. Nesunku nuspėti, kokia linkme vyksta tyrimas, kai ta pati prokurorė anksčiau priėmė nepalankius N. Veličkienei sprendimus.
Teismuose N. Veličkienę gynusi advokatė Danutė Puzirauskienė neabejoja, kad jeigu prokurorai būtų ėmęsi ikiteisminio tyrimo anksčiau, tai civilinėje byloje laimėtoja būtų pripažinta Lietuvos verslininkė.
„Jei ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas anksčiau, esu giliai įsitikinusi, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartis būtų buvusi visai kitokia“, – sakė D. Puzirauskienė.
12 juodvarnių skolų sparnais
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas N. Veličkienės skundą, savo nutartimi atnaujino procesą. 2010 metų rugpjūčio 3 dienos nutartyje rašoma: „Teisėjų kolegija sprendimo priėmimo stadijoje nustatė, kad nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai, sąskaitos, prekių deklaracijos, jose užfiksuoti duomenys prieštaringi ir pirmosios instancijos teisme prieštaravimai nepašalinti. Kelia abejonių „Mayer“ 1998 metų birželio 18 dienos sąskaitos, išrašytos N. Veličkienei, vertimo tikslumas. Apeliantės požiūriu ieškovai pateikė suklastotų sąskaitų. Teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl ieškovų pateiktų sąskaitų juridinės galios.“
Sąskaitose nesutampa datos, adresatai ir sumos. Įvairioms sumoms išrašytų tokių sąskaitų yra net 12. Pavyzdžiui, viena sąskaita už 1 mln. JAV dolerių išrašyta 1998 metais liepą pagal 1998-ųjų gruodžio balansą. Daug sąskaitų išrašyta tuo metu, kai bendrovė „Nijolė ir partneriai“ dar neveikė. Kai kurios sąskaitos išrašytos net prieš pusantrų–dvejus metus.
Kaip teismai, neturėdami originalių sąskaitų, gali priimti sprendimus?
Ieškovų interesų gynėjai teisininkų kontoros LAWIN advokatai Vitoldas Kumpa ir Rytis Paukštė anksčiau yra teigę, kad N. Veličkienė yra pripažinusi skolą ir visais būdais mėgina išvengti atsakomybės.
„Visa tai yra melas. Nesu pasirašiusi jokių sąskaitų, pasižadėjimų dėl skolų grąžinimo, nes skolos tiesiog neegzistavo, – kalbėjo žinoma verslininkė. – Net jei ten būtų buvę 100 tūkst. litų, tų skolų nepripažinčiau. Tas „sąskaitas“ pamačiau tik teisme“.
Kailių tarpininkas
Žinomas verslininkas Rolandas Skopas, kuris atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo vienas stambiausių prekybininkų kailiais, stebi, kaip vyksta bylinėjimasis tarp N. Veličkienės ir jos buvusių verslo partnerių.
„Su šveicaru Werneriu Merzbacheriu neturėjau jokių verslo reikalų. Kiek pamenu, jis buvo vienas turtingiausių žmonių, nuolat finansavusių verslo projektus, – pasakojo R. Skopas. – Bet net neabejoju, kad ieškiniai, pateikti N. Veličkienei, už 26 mln. litų yra nerealūs.“
Pašnekovas aiškino, kad anuomet niekas Lietuvoje negalėjo prekiauti tokiais kiekiais, kokie minimi byloje. „Net man, buvusiam vienu didžiausių tarpininkų ir prekiavusių tarp Europos ir Rusijos, niekas nesuteikdavo tokių kreditų, – sakė R. Skopas. – Tokiomis sumomis tuomet galėjo prekiauti tik kinai arba turkai, bet ne eilinė Lietuvos kailių siuvykla, kuri net ne prekiauja, o užsiima kailinių siuvimu.“
Pasak R. Skopo, niekas net dabar nesuteikia tokių kreditų.
„Būna, kad jei nori gauti kailių už 1 mln. litų, pirmiausia turi pateikti ne mažesnį nei 30 proc. užstatą iš nuosavų pinigų, o kitą kartą kredituos tik tada, kai grąžinsi pinigus. Visa ta istorija su Nijole man kelia didelių įtarimų“, – tikino R. Skopas.
Jis priminė, kad visi pinigai turi būti pagrįsti dokumentais, pradedant sąskaitomis faktūromis ir baigiant pridėtinės vertės mokesčio deklaracijomis Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), dokumentacija muitinei.
VMI: „Galioja tik pasirašytos sąskaitos“
N. Veličkienė neneigė, kad su „Compagnie Industrielle de Pelleteries C.A.“ ir „Mayer & Cie AG“ pradėta bendradarbiauti 1994 metais. Tai truko kelerius metus.
„Po kurio laiko tapome žinomi kailių verslo sferoje, tad pasirinkome bendradarbiavimą su kitais partneriais. Jų dėka atsivėrė naujų verslo perspektyvų. Kadaise šveicarai dirbdavo su sabalo kailiais, o šiuo metu tokią veiklą vykdo vienintelė „Nijolė“. Tad neatmesčiau, kad po tokių posūkių ir prasidėjo kerštas, pavydas“, – pasakojo N. Veličkienė.
N. Veličkienės interesams atstovaujantis advokatas Algimantas Kliunka sakė, kad šiuo metu nuo prokurorės V. Gedvilienės priklauso, ar N. Veličkienė bus pripažinta nukentėjusiąja. „Tai leistų susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o įrodinėti dokumentų tikrumą tektų ne N. Veličkienei“, – teigė A. Kliunka.
VMI atstovas Darius Buta „Valstiečių laikraščiui“ aiškino, kad šiuo metu ir iki 2004 metų sąskaitoms faktūroms taikomi tie patys reikalavimai.
„Pripažįstamos sąnaudos gali būti grindžiamos dokumentais, turinčiais visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, – teigė D. Buta. – Tarp jų yra ir ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas, apskaitos dokumento data, ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, ūkinės operacijos turinys.“
Sąskaita turi būti pasirašyta, nurodomas ir pasirašiusio asmens vardas, pavardė.
