Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša socialiniuose tinkluose pasidalijo ore kabančių sūpynių nuotraukomis. Jose puikiai matyti, kad judanti sūpynių platforma, ant kurios turėtų užvažiuoti neįgaliojo vežimėlis, apie pusę metro pakelta nuo žemės. Viena šios platformos sienelė turėtų atlikti nuolydžio funkciją – atlenkta ji tampa tilteliu, kuriuo galėtų užvažiuoti neįgaliojo vežimėlis. Tačiau šis nuolydis – labai nedidelis, pagal konstruktorių sumanymą, sūpynių platforma – visai arti žemės, todėl jas skiria vos keli centimetrai. Kai šią sienelę panevėžiečiai atlenkia, ant sūpynių platformos vis tiek negali patekti, nes ji pakimba ore. Kaip ją pasiekti? Kaip ant jos užvažiuoti neįgaliojo vežimėliu?
Įrengtas sūpynes teko išardyti
Panevėžio specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Dainė Šilienė pasakoja, kad šią ugdymo ir socialinės globos įstaigą lankantiems proto ir kompleksinę negalią turintiems vaikams ir jaunuoliams stengiamasi sukurti aplinką, kuri juos visapusiškai lavintų. Vasarą daug dėmesio skiriama erdvei lauke. „Mūsų kiemas gražus, tvarkingas, medžių pavėsyje. Tie, kurie juda patys, gali naudotis paspirtukais, dviratukais, palaipioti, turime lauko treniruoklių. Norėjome praskaidrinti ir rateliais judančių centro lankytojų dienas – prieš porą metų įsigijome karuselę, o šiemet tikėjomės įrengti sūpynes, – pasakoja direktorė. – Paskelbėme viešuosius pirkimus joms įsigyti ir įrengti. UAB „Avestris“ šias paslaugas atliko, bet sūpynėmis naudotis negalime.“
UAB „Avestris“ direktorius Dainius Ciranka sako, kad iš pradžių sūpynių platforma buvo sumontuota prie pat žemės. Jų vaizdas pasikeitė po vaikų žaidimų aikštelių patikrą atliekančio ir naujos įrangos saugumą vertinančio eksperto išvadų, kuriose buvo nurodyta, kad taip įrengtos sūpynės neatitinka saugumo reikalavimų. „Turėjome jas permontuoti ir sūpynių platformą pakelti“, – sako D. Ciranka.
„Iš kontrolės įstaigos „Inspectum“ atvykęs inspektorius išaiškino, kad prie žemės įrengtos sūpynės yra nesaugios, po sunkia jų platforma netyčia patekęs vaikas gali būti mirtinai sužalotas. Teko jas pakelti į saugų aukštį, bet dabar ir patys negalime jų pasiekti: su vežimėliu niekaip neužvažiuosi, o bandyti rankomis užkelti rateliuose sėdintį žmogų – dar nesaugiau. Esame paieškų kelyje, kreipėmės pagalbos ir į šioje srityje daugiau patirties turintį Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininką“, – pasakoja direktorė.
Socialinių tinklų naudotojai paskelbtoms nuotraukoms komentarų negailėjo, vis dėlto absoliuti dauguma pasidalijo emocijomis, o ne racionaliais patarimais. Pasak D. Šilienės, vaikų žaidimų aikštelių įrengimą ir jų priežiūrą kontroliuoja visa šūsnis teisės aktų. Vienas jų – 2015 m. priimta ir nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 131:2015 „Vaikų žaidimų aikštelės ir patalpos. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, pagal kurią kompetentinga nepriklausoma įstaiga turi įvertinti naujai įrengtos žaidimų aikštelės ir kartą per metus – jau veikiančios aikštelės saugą.
Kada panevėžiečiai išbandys sūpynes – nežinia
Ieškant sprendimo, kaip Panevėžio specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro kieme įrengtas sūpynes pritaikyti rateliais judantiems neįgaliesiems, svarstomi įvairūs variantai. Galbūt prie jų reikėtų įrengti pandusą, bet kad juo būtų galima pakilti į pusės metro aukštį, panduso ilgis turėtų būti apie 6–7 metrų ilgio. Dar vienas variantas – prie sūpynių įrengti nedidelį keltuvą arba įsigyti mobilų keltuvą. Vis dėlto tai brangiai kainuotų, reikėtų jį prižiūrinčio darbuotojo, be to, tokiais įrenginiais, pavyzdžiui, žiemą nepasinaudosi. O galbūt užtektų tokias sūpynes aptverti tvorele, kad į jas niekas, išskyrus neįgaliojo vežimėliu judančius žmones, negalėtų patekti?
Analizuojamos ir kitų miestų patirtys. Druskininkuose, K. Dineikos sveikatingumo parke, įrengtose sūpynėse sukonstruota speciali įvažiavimo rampa, kuri pakeliama ir saugiai užfiksuojama. Įrengti uždaromi varteliai, svirtis ir mechanizmas, suteikiantis galimybę išsisupti bei sustoti be aplinkinių pagalbos. Kupiškio mokykloje „Varpelis“ įrengtos dvejos sūpuoklės. Jose yra speciali rankena, kuria ant žemės nuleidžiama užpakalinė sienelė suformuoja nedidelį pandusą. Juo į sūpynes įstūmus neįgaliojo vežimėlį, sienelė vėl saugiai užsidaro. Tiesa, judanti šių sūpynių platforma – taip pat prie žemės. Gal šių sūpynių konstrukcija iš tikrųjų atitinka saugumo reikalavimus, o gal jų dar nepatikrino nepriklausoma akredituota kontrolės įstaiga.
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Vaikų žaidimų aikštelėms – sugriežtinti reikalavimai
Vaikų žaidimų aikštelėms ir jų įrenginiams keliamus saugumo reikalavimus paprašėme pakomentuoti kontrolės įstaigos UAB „Inspectum“ technikos vadovą Sergejų Kazunko.
Įvairiuose Lietuvos miestuose įrengta nemažai neįgaliojo vežimėlyje sėdintiems žmonėms pritaikytų sūpynių. Daugelis jų – miestų parkuose, kitose viešose vietose. Ko gero, visų jų platforma, ant kurios galima užvažiuoti vežimėliu, beveik prie pat žemės, bet jomis naudojamasi.
Atliekant naujos vaikų žaidimų įrangos atitikties vertinimą, kontrolės įstaigos ekspertas vadovaujasi Lietuvos standartu LST EN 1176 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“. Šis standartas parengtas Europos centrinio standartizacijos komiteto CEN technikos komiteto CEN/TC136 ir yra ir vienodas visose Europos Sąjungos šalyse. Jį sudaro keletas dalių:1176-1 dalyje nurodomi bendrieji saugos reikalavimai įrangai, o 1176-2 dalyje – papildomi specialieji reikalavimai sūpuoklėms.
Kalbant apie reikalavimus sūpuoklėms, svarbu atkreipti dėmesį į keletą svarbiausių. Vienas jų – „Tarpas iki žemės – atstumas nuo sėdynės nurodytos apatinės dalies iki žaidimo paviršiaus (iki dangos).“ Vienam naudotojui skirtų sūpuoklių mažiausiasis tarpas iki žemės ramybės padėtyje turi būti 350 mm. Grupinių sūpuoklių sėdynių mažiausiasis tarpas iki žemės rimties padėtyje turi būti 400 mm. Grupinių sūpuoklių sėdynių su lanksčia apatine dalimi tarpas iki žemės turi būti mažiausiai 400 mm, matuojant nuo nepalankiausioje padėtyje esančios sėdynės standžiosios dalies apatinio paviršiaus.
Dar vienas svarbus reikalavimas nurodo, kad tarp judančių ir (arba) nejudančių įrangos dalių neturi būti traiškymo ir pjovimo vietų. Dalys, iš kurių gali būti perduodama stipri smūgio jėga, turi turėti švelninančią konstrukciją. Jeigu judančios įrangos dalys gali kelti pavojų kūnui, turi būti paliekamas bent 400 mm ortarpis nuo žemės paviršiaus.
Šie reikalavimai taikomi, siekiant apsaugoti vaikus ar suaugusiuosius, kurie gali netyčia nukristi po sūpuoklėmis, nuo traumų ar sužalojimų dėl susidūrimo su sūpuoklių sėdynėmis ir jų dalimis. 40 cm tarpas yra pakankamai saugus tam, kad nukritus ant žemės sėdynė netrenktų į galvą, o sunki judanti konstrukcija tiesiog nesutraiškytų. Taip pat reikia įvertinti ir galūnių traumos riziką. Mūsų svetainėje pateikta konkrečių pavyzdžių, kai sūpuoklių su vežimėliais saugos reikalavimų nesilaikymas baigėsi rimtais sužalojamais ir mirtimi.
Kalbant apie tokias viešąsias erdves kaip parkai ar daugiabučių kiemai, reikia pripažinti: didžioji dalis vaikų žaidimų aikštelių Lietuvoje neatitinka saugos reikalavimų, o dalis aikštelių yra tiesiog kritiškai pavojingos būklės. Matome, kad daugelio miestų ir miestelių savivaldybių net nežino apie šią problemą, nes niekada nebuvo atliktas žaidimų įrangos atitikties vertinimas. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad atsiradus higienos normai HN131:2015 „Vaikų žaidimų aikštelės ir patalpos. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ miestų erdvių administratoriai pamažu jau pradėjo rūpintis vaikų sauga žaidimų aikštelėse.
Spėjame, kad jeigu visų Lietuvos miestų erdvių žaidimų aikštelės būtų tinkamai patikrintos ir įvertintos, pusės dabar esamos žaidimų įrangos nebeliktų.
Neįgaliesiems skirtos žaidimų aikštelės, sūpuoklės – kitokios, su specialia įranga. Galbūt joms taikomi kokie nors papildomi saugumo reikalavimai?
Dažnai klaidingai manoma, kad žaidimų įrangai, pritaikytai negalią turintiems vaikams, taikomi kažkokie specialieji reikalavimai arba daromos išimtys. Šį klausimą Technikos komitetas CEN/TC136 aptarė dar 2013 metais ir visoms Europos nacionalinėms standartizacijos organizacijoms išplatino specialiai parengtą dokumentą „Technical report CEN/TR 16467 „Playground equipment accessible for all children“ (liet. „Vaikų žaidimų įranga, prieinama visiems vaikams“). Šis dokumentas parengtas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Vaiko teisų konvenciją, kurios 31 straipsnyje pripažįstamos vaiko teisės žaisti, o 2 straipsnyje teigiama, kad vaikai neturėtų būti diskriminuojami dėl negalios.
Šiame dokumente pateikiamos rekomendacinės gairės vaikų žaidimų aikštelių projektuotojams ir gamintojams atsižvelgti į vaikų su negalia poreikius, tačiau pagrindinę deklaruojamą idėją, pavadintą terminu „Play for all“, galima suprasti maždaug taip: visi vaikai, nepriklausomai nuo gebėjimų ar trūkumų, yra lygūs, todėl žaidimo galimybės ir saugos reikalavimai taikomi vienodai visai žaidimų įrangai. Išsamiai su šio dokumento turiniu galima susipažinti Lietuvos standartizacijos departamente.
Viena iš nesaugių sūpynių priežasčių – netinkama jų konstrukcija. Ar pasirenkant būtent šias sūpuokles buvo galima tai numatyti?
Kelerių metų kontrolės patirtis rodo, kad vaikų žaidimų įrangos pirkėjai nėra apsaugoti nuo nekokybiškos įrangos. Žinome atvejų, kai žaidimų įranga parduodama su padirbtais, suklastotais sertifikatais ar atitikties deklaracijomis. Kitaip tariant, turimas sertifikatas dar nereiškia, kad įranga bus kokybiška.
Vis dėlto visus standarto reikalavimus įgyvendinti labai sunku, todėl kai kurie gamintojai tiesiog nutraukė sūpuoklių gamybą, nes nerado saugaus techninio sprendimo.
Ar yra koks nors būdas apsidrausti sūpuokles neįgaliesiems dar tik planuojančioms įsirengti bendruomenėms, kad įsigyta įranga nekeltų papildomų rūpesčių?
Kad būtų išvengta nesusipratimų dėl įrangos kokybės, kaip numatyta Higienos normoje, prieš pradedant naudoti naują žaidimų aikštelę ar įrangą, ją turi patikrinti akredituotos kontrolės įstaigos ekspertai. Patikrinęs ekspertas patvirtina, ar įranga atitinka saugos reikalavimus. Pasitaiko, kad įranga vertinama kaip neatitinkanti reikalavimų tik dėl montavimo klaidų, tačiau pasitaiko ir konstrukcinių problemų, ir rimtų neatitikčių.
Jeigu paaiškėja, kad įranga neatitinka reikalavimų, jos tiekėjas turėtų nedelsiant pašalinti trūkumus arba tiesiog išmontuoti netinkamą įrangą ir grąžinti sumokėtus pinigus. Kol kas vienintelis būdas apsidrausti – sudarant sutartį su rangovais ar pardavėjais numatyti sąlygą, kad pirkėjas sumoka visą pinigų sumą tik po to, kai kontrolės įstaiga patvirtina, kad įranga atitinka reikalavimus.
Ar problemų kyla tik dėl tokio tipo sūpynių? Kokia situacija su karuselėmis?
Gaminat įrangą vaikams su negalia problemų kyla ne tik dėl sūpuoklių. Prieš kelerius metus pasitaikydavo karuselių, kurių konstrukcija buvo pritaikyta neįgaliųjų vežimėliams, bet pirmieji gaminiai tikrai neatitiko bendrų saugos reikalavimų. Tačiau laikui bėgant konstruktoriai rado techninius sprendimus ir pradėjo gaminti labai kokybiškas karuseles neįgaliojo vežimėliais judantiems vaikams. Neseniai Klaipėdoje, prie Jono kalnelio, buvo įrengta nauja žaidimų aikštelė, kurioje sumontuota įranga, taip pat ir vaikams su negalia, atitinkanti visus reikalavimus. Manome, kad netrukus atsiras ir kokybiškų sūpuoklių gamintojų.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
