„Opel“ ir aukštesnės klasės automobilis. Ką Vokietijoje įsikūręs gamintojas ir „Premium“ segmento automobilius apibūdinantis terminas turi bendro? Šiandien, tiesą sakant, absoliučiai nieko.
„Opel“ daugeliui dažniau asocijuojasi su taupiais „Astra“ ar „Vectra“ modeliais, praktiškais „Zafira“ universalais ar nostalgiją keliančia „Opel Calibra“. Be abejonės, kiekvieną žinomą faktą apie „Opel“ žinantys entuziastai karts nuo karto prisimena gerokai didesnę istorinę vertę turinčius kūrinius, bet jeigu reikėtų išrinkti vieną, konkretų modelį, galintį reprezentuoti „Opel“ markę, mes pasirinktume didingą, masyvų ir šiek tiek tingų „Opel Diplomat“.
Prieš kelis dešimtmečius, aukštesnės klasės automobilių gamintojai į savo prekinio ženklo išskirtinumą ir kartu su juo atkeliaujantį inžinerinį pranašumą žiūrėjo labai rimtai. Tuo tarpu dabar, daugelis gerai žinomų aukštesnės klasės automobilių konstruktorių didesnį dėmesį skiria visoms įmanomos nišoms, kurios neturi nieko bendro nei su prestižu, nei su prabanga. Žinoma, kitoje barikadų pusėje stovintys kostiumuotieji sakys, jog taip daroma dėl noro patenkinti automobilių pirkėjų poreikius ir norus, tačiau kiek ištikimų BMW ar „Mercedes-Benz“ gerbėjų teigiamai žiūri į masinę modelių gamos plėtrą, kurioje randame BMW vienatūrį ar „Renault“ genų turintį „Mercedes-Benz Citan“?
Jeigu „Opel“ šiandien nuspręstų sukurti, pavyzdžiui, E klasės „Mercedes-Benz“ konkurentą, daugelis tiesiog tai palaikytų balandžio 1-osios pokštu. Nuo paskutinio karto, kai „Opel“ bandė prasimušti į aukštesnę lygą praėjo pernelyg daug laiko, jog gamintojui pavyktų prasibrauti pro sunkiai atidaromus skepticizmo vartus.
Neišskiriamoji trijulė
Nepaisant pesimistiško požiūrio, „Opel“ yra vienas seniausių automobilių gamintojų Europoje ir yra atsakingas už keletą reikšmingų inovacijų bei bandymų įtikti skirtingoms vairuotojų grupėms. Tiek darbininkų klasės atstovams, tiek pasiturintiems, kurie geltonojoje spaudoje dažniau yra klasifikuojami kaip elitas.
Į brangesnių negu įprastai modelių žaidimą „Opel“ įsitraukė dar ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Tuomet pasirodę „Opel Admiral“ ir „Opel Kapitan“ daugelį metų buvo laikomi prestižinės klasės ratuočių atstovai, tačiau pats ambicingiausias bandymas prasibrauti į tuometinių „Jaguar“ ar „Lancia“ teritoriją įvyko septinto dešimtmečio viduryje.
1964 metais „Opel“ pademonstravo ne vieną, bet tris, visiškai naujus, bet beveik identiškai atrodančius modelius, kurie reprezentavo prabangą, komfortą, išskirtinumą ir nepriekaištingą kokybę. Savybes, dėl kurių vokiški automobiliai vertinami iki šiol.
Tuometiniai „Opel“ bendrovės valdytojai iš „General Motors“ koncerno, siekdami užimti visas įmanomas nišas, ryžosi realizuoti ambicingą ir tuo pačiu neįprastą idėją.
Siekdami efektyviai išnaudoti turimus resursus, „Opel“ modelių gamoje atsiradusi trijulė turėjo priversti europiečius įsimylėti automobilius, kurie buvo sukurti pagal amerikietišką receptą.
1964-aisiais „Opel“ prekybos salonuose pasirodę sedanai, nepaisant daugybės panašumų išorėje, buvo pozicionauojami kaip trys skirtingi automobiliai. „Opel Kapitan“ šioje kompanijoje buvo pats pigiausias, šiek tiek daugiau žaislų turintis buvo laikomas „Opel Admiral“, o šios markės flagmanu buvo laikomas „Opel Diplomat“.
Komfortas, didelio pajėgumo variklis ir stulbinančio patogumo interjeras – tai buvo kertinės savybės, kuriomis „Opel“ trijulė buvo liaupsinama ir giriama tuomet automobilius išbandžiusių žurnalistų, bet tai neturėtų labai stipriai stebinti. „Opel“ trijulė buvo vieni didžiausių to laikmečio sedanų. Vis dėlto, šiandien „Opel Diplomat“ galėtų būti lyginamas su modernia E klase, kuri už „Opel“ markės senjorą yra vos 25 mm trumpesnis.
Skirtumai slypi detalėse
Pradėkime nuo pačio pigiausio – „Kapitan“, kuris Vokietijoje iki 1964 metų buvo pats populiariausias automobilis savo klasėje.
„Opel“ norėdama išlaikyti lyderio poziciją, naujos kartos modelį aprūpino šešiomis sėdynėmis: trimis gale, trimis priekyje, o galinius ratus suko 100 arklio galių, 2.6 litro, praktiškai neužmušamas, benzininis variklis.
Iki 1969 metų, kai „Opel“ pristatė naujos kartos modelį, „Kapitan“ sugebėjo suvilioti beveik 25 000 vairuotojų, kurie sutiko paragauti netradicinio vokiško sedano recepto.
Sekantis – „Opel Admiral“. Iš pradžių „Admiral“ turėjo tokį patį 6 cilindrų variklį, kol galiausiai variklių gamoje atsirado gerokai pajėgesnis ir sodriau skambantis V8. Ar tai viskas? Tikrai ne.
„Opel“ norėdama potencialiems „Admiral“ pirkėjams suteikti paskatą įsigyti būtent šį modelį, o ne pigesnį „Kapitan“, bendrovės inžinieriai į „Admiral“ montuodavo visiškai naujo dizaino priekinę ir galinę ašis, geresnes padangas ir žinoma – geresnę stabdžių sistemą, kuri gerokai efektyviau susidorodavo su V8 išvystoma galia.
Panašu, kad šie pokyčiai suteikė „Admiral“ akivaizdų pranašumą ne tik bendro naudojimo keliuose, bet ir pardavimų statistikoje. „Opel“ sugebėjo parduoti net 55 876 šio sedano vienetų.
Ir štai – priėjome prie pačio įspūdingiausio „KAD“ šeimos atstovo – „Opel Diplomat“, kuris nuo pat pirmųjų gamybos dienų buvo poruojamas tik su didingu 4.6 litro, 8 cilindrų „Chevrolet“ agregatu. '
190 arklio galių išvystęs motoras leido šiam sedanui pasiekti 200 km/val. maksimalų greitį, kai tuo tarpu „Kapitan“ ir „Admiral“ galėjo pasitenkinti tik 155 km/val. greičiu. Bet tai buvo ne vienintelis pranašumas.
„Diplomat“ taip pat turėjo hidraulinį vairo stiprintuvą, priešrūkinius žibintus, storesnius kilimėlius, gerokai kokybiškesne oda apsiūtas sėdynes, iš medžio pagamintus intarpus, elektra valdomus langus ir dar daugybę privalumų, kurie šiuolaikiniame biudžetinės klasės hečbeke tapo norma.
Diplomat kupė
Ar tik prabangus sedanas gali pakeisti „Opel“ kompanijos įvaizdį? Tikrai ne. Reikėjo unikalesnio, įdomesnio ir retesnio modelio, kuris galėtų padėti pakelti prestižo kartelę.
1967 metų pradžioje, „Opel“ sukirto rankomis su kėbulų gamintoja Karmann. Šios kompanijos specialistams buvo patikėta naujos „Opel Diplomat“ versijos sukūrimas, kurią Karmann specialistai pristatė vos po aštuonerių mėnesių.
„Opel Diplomat“ kupė - elegantiškas, dailus ir komfortiškas kupė sulaukė labai daug dėmesio, tačiau „Opel“ norėdama išlaikyti šio modelio išskirtinumą ir retumą, kartu su Karmann pagamino tik 304 šio modelio vienetus. Visi modeliai buvo parduoti akimirksniu, net ir 7.500 Vokietijos markių skirtumas niekam nerūpėjo.
1967 metais, „Opel Diplomat“ sedanas kainavo 17.500 tuometinių Vokietijos markių, tuo tarpu kupė buvo įkainotas 25.000 markių suma.
Daugelį sužavėjo aštuonių cilindrų variklio skleidžiamas garsas, daugybę prabangos atributų ( elektra valdomi langai, oro kondicionierius! ) ir pakankamai mažas mašinos svoris. „Diplomat“ kupė svėrė TIK 1590 kilogramų, beveik tiek pat kiek modernus „Škoda Superb“ su dviejų litrų benzininiu varikliu.
Modernizacija
Kartu su „Opel Diplomat“ kupė, kompanija pristatė modernizuotus „KAD“ šeimos modelius. Bendrovė atsižvelgdama į daugelio pirkėjų pastabas, daugiau dėmesio skyrė eksterjero dizainui, šį kartą „Kapitan“, Admiral“ ir „Diplomat“ atrodė kaip visiškai skirtingi automobiliai. Juose taip pat atsirado gerokai pajėgesni benzininiai varikliai su tiesioginiu įpurkšimu, interjere slypėjo gerokai mielesnės akiai ir širdžiai apdailos medžiagos, o gale – naujos konstrukcijos „De-Dion“ tipo pakaba.
„KAD“ šeimos modelių vakarėlis baigėsi 1977 metais. Pasak tuometinių kompanijos vadovų, koją šiems modeliams pakišo mažėjantys pardavimai. Nors nuo 1964 iki 1977 metų „Opel“ pardavė daugiau kaip 150.000 „KAD“ šeimos modelių, tačiau besikeičiantys europiečių poreikiai privertė atsisakyti šių trijų modelių ir sukurti visiškai naują įpėdinį, kuris pratęstų „KAD“ šeimos sagą. Juo 1978 metais tapo modernesnis ir gerokai europietiškesnis „Opel Senator“, kuris ompanijos flagmano etiketę nešiojo iki pat 1993 metų.
„Opel“ ir aukštesnės klasės automobilis. Ką Vokietijoje įsikūręs gamintojas ir „Premium“ segmento automobilius apibūdinantis terminas turi bendro? Šiandien, tiesą sakant, absoliučiai nieko.
„Opel“ daugeliui dažniau asocijuojasi su taupiais „Astra“ ar „Vectra“ modeliais, praktiškais „Zafira“ universalais ar nostalgiją keliančia „Opel Calibra“. Be abejonės, kiekvieną žinomą faktą apie „Opel“ žinantys entuziastai karts nuo karto prisimena gerokai didesnę istorinę vertę turinčius kūrinius, bet jeigu reikėtų išrinkti vieną, konkretų modelį, galintį reprezentuoti „Opel“ markę, mes pasirinktume didingą, masyvų ir šiek tiek tingų „Opel Diplomat“.
Prieš kelis dešimtmečius, aukštesnės klasės automobilių gamintojai į savo prekinio ženklo išskirtinumą ir kartu su juo atkeliaujantį inžinerinį pranašumą žiūrėjo labai rimtai. Tuo tarpu dabar, daugelis gerai žinomų aukštesnės klasės automobilių konstruktorių didesnį dėmesį skiria visoms įmanomos nišoms, kurios neturi nieko bendro nei su prestižu, nei su prabanga. Žinoma, kitoje barikadų pusėje stovintys kostiumuotieji sakys, jog taip daroma dėl noro patenkinti automobilių pirkėjų poreikius ir norus, tačiau kiek ištikimų BMW ar „Mercedes-Benz“ gerbėjų teigiamai žiūri į masinę modelių gamos plėtrą, kurioje randame BMW vienatūrį ar „Renault“ genų turintį „Mercedes-Benz Citan“?
Jeigu „Opel“ šiandien nuspręstų sukurti, pavyzdžiui, E klasės „Mercedes-Benz“ konkurentą, daugelis tiesiog tai palaikytų balandžio 1-osios pokštu. Nuo paskutinio karto, kai „Opel“ bandė prasimušti į aukštesnę lygą praėjo pernelyg daug laiko, jog gamintojui pavyktų prasibrauti pro sunkiai atidaromus skepticizmo vartus.
Neišskiriamoji trijulė
Nepaisant pesimistiško požiūrio, „Opel“ yra vienas seniausių automobilių gamintojų Europoje ir yra atsakingas už keletą reikšmingų inovacijų bei bandymų įtikti skirtingoms vairuotojų grupėms. Tiek darbininkų klasės atstovams, tiek pasiturintiems, kurie geltonojoje spaudoje dažniau yra klasifikuojami kaip elitas.
Į brangesnių negu įprastai modelių žaidimą „Opel“ įsitraukė dar ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Tuomet pasirodę „Opel Admiral“ ir „Opel Kapitan“ daugelį metų buvo laikomi prestižinės klasės ratuočių atstovai, tačiau pats ambicingiausias bandymas prasibrauti į tuometinių „Jaguar“ ar „Lancia“ teritoriją įvyko septinto dešimtmečio viduryje.
1964 metais „Opel“ pademonstravo ne vieną, bet tris, visiškai naujus, bet beveik identiškai atrodančius modelius, kurie reprezentavo prabangą, komfortą, išskirtinumą ir nepriekaištingą kokybę. Savybes, dėl kurių vokiški automobiliai vertinami iki šiol.
Tuometiniai „Opel“ bendrovės valdytojai iš „General Motors“ koncerno, siekdami užimti visas įmanomas nišas, ryžosi realizuoti ambicingą ir tuo pačiu neįprastą idėją.
Siekdami efektyviai išnaudoti turimus resursus, „Opel“ modelių gamoje atsiradusi trijulė turėjo priversti europiečius įsimylėti automobilius, kurie buvo sukurti pagal amerikietišką receptą.
1964-aisiais „Opel“ prekybos salonuose pasirodę sedanai, nepaisant daugybės panašumų išorėje, buvo pozicionauojami kaip trys skirtingi automobiliai. „Opel Kapitan“ šioje kompanijoje buvo pats pigiausias, šiek tiek daugiau žaislų turintis buvo laikomas „Opel Admiral“, o šios markės flagmanu buvo laikomas „Opel Diplomat“.
Komfortas, didelio pajėgumo variklis ir stulbinančio patogumo interjeras – tai buvo kertinės savybės, kuriomis „Opel“ trijulė buvo liaupsinama ir giriama tuomet automobilius išbandžiusių žurnalistų, bet tai neturėtų labai stipriai stebinti. „Opel“ trijulė buvo vieni didžiausių to laikmečio sedanų. Vis dėlto, šiandien „Opel Diplomat“ galėtų būti lyginamas su modernia E klase, kuri už „Opel“ markės senjorą yra vos 25 mm trumpesnis.
Skirtumai slypi detalėse
Pradėkime nuo pačio pigiausio – „Kapitan“, kuris Vokietijoje iki 1964 metų buvo pats populiariausias automobilis savo klasėje.
„Opel“ norėdama išlaikyti lyderio poziciją, naujos kartos modelį aprūpino šešiomis sėdynėmis: trimis gale, trimis priekyje, o galinius ratus suko 100 arklio galių, 2.6 litro, praktiškai neužmušamas, benzininis variklis.
Iki 1969 metų, kai „Opel“ pristatė naujos kartos modelį, „Kapitan“ sugebėjo suvilioti beveik 25 000 vairuotojų, kurie sutiko paragauti netradicinio vokiško sedano recepto.
Sekantis – „Opel Admiral“. Iš pradžių „Admiral“ turėjo tokį patį 6 cilindrų variklį, kol galiausiai variklių gamoje atsirado gerokai pajėgesnis ir sodriau skambantis V8. Ar tai viskas? Tikrai ne.
„Opel“ norėdama potencialiems „Admiral“ pirkėjams suteikti paskatą įsigyti būtent šį modelį, o ne pigesnį „Kapitan“, bendrovės inžinieriai į „Admiral“ montuodavo visiškai naujo dizaino priekinę ir galinę ašis, geresnes padangas ir žinoma – geresnę stabdžių sistemą, kuri gerokai efektyviau susidorodavo su V8 išvystoma galia.
Panašu, kad šie pokyčiai suteikė „Admiral“ akivaizdų pranašumą ne tik bendro naudojimo keliuose, bet ir pardavimų statistikoje. „Opel“ sugebėjo parduoti net 55 876 šio sedano vienetų.
Ir štai – priėjome prie pačio įspūdingiausio „KAD“ šeimos atstovo – „Opel Diplomat“, kuris nuo pat pirmųjų gamybos dienų buvo poruojamas tik su didingu 4.6 litro, 8 cilindrų „Chevrolet“ agregatu. '
190 arklio galių išvystęs motoras leido šiam sedanui pasiekti 200 km/val. maksimalų greitį, kai tuo tarpu „Kapitan“ ir „Admiral“ galėjo pasitenkinti tik 155 km/val. greičiu. Bet tai buvo ne vienintelis pranašumas.
„Diplomat“ taip pat turėjo hidraulinį vairo stiprintuvą, priešrūkinius žibintus, storesnius kilimėlius, gerokai kokybiškesne oda apsiūtas sėdynes, iš medžio pagamintus intarpus, elektra valdomus langus ir dar daugybę privalumų, kurie šiuolaikiniame biudžetinės klasės hečbeke tapo norma.
Diplomat kupė
Ar tik prabangus sedanas gali pakeisti „Opel“ kompanijos įvaizdį? Tikrai ne. Reikėjo unikalesnio, įdomesnio ir retesnio modelio, kuris galėtų padėti pakelti prestižo kartelę.
1967 metų pradžioje, „Opel“ sukirto rankomis su kėbulų gamintoja Karmann. Šios kompanijos specialistams buvo patikėta naujos „Opel Diplomat“ versijos sukūrimas, kurią Karmann specialistai pristatė vos po aštuonerių mėnesių.
„Opel Diplomat“ kupė - elegantiškas, dailus ir komfortiškas kupė sulaukė labai daug dėmesio, tačiau „Opel“ norėdama išlaikyti šio modelio išskirtinumą ir retumą, kartu su Karmann pagamino tik 304 šio modelio vienetus. Visi modeliai buvo parduoti akimirksniu, net ir 7.500 Vokietijos markių skirtumas niekam nerūpėjo.
1967 metais, „Opel Diplomat“ sedanas kainavo 17.500 tuometinių Vokietijos markių, tuo tarpu kupė buvo įkainotas 25.000 markių suma.
Daugelį sužavėjo aštuonių cilindrų variklio skleidžiamas garsas, daugybę prabangos atributų ( elektra valdomi langai, oro kondicionierius! ) ir pakankamai mažas mašinos svoris. „Diplomat“ kupė svėrė TIK 1590 kilogramų, beveik tiek pat kiek modernus „Škoda Superb“ su dviejų litrų benzininiu varikliu.
Modernizacija
Kartu su „Opel Diplomat“ kupė, kompanija pristatė modernizuotus „KAD“ šeimos modelius. Bendrovė atsižvelgdama į daugelio pirkėjų pastabas, daugiau dėmesio skyrė eksterjero dizainui, šį kartą „Kapitan“, Admiral“ ir „Diplomat“ atrodė kaip visiškai skirtingi automobiliai. Juose taip pat atsirado gerokai pajėgesni benzininiai varikliai su tiesioginiu įpurkšimu, interjere slypėjo gerokai mielesnės akiai ir širdžiai apdailos medžiagos, o gale – naujos konstrukcijos „De-Dion“ tipo pakaba.
„KAD“ šeimos modelių vakarėlis baigėsi 1977 metais. Pasak tuometinių kompanijos vadovų, koją šiems modeliams pakišo mažėjantys pardavimai. Nors nuo 1964 iki 1977 metų „Opel“ pardavė daugiau kaip 150.000 „KAD“ šeimos modelių, tačiau besikeičiantys europiečių poreikiai privertė atsisakyti šių trijų modelių ir sukurti visiškai naują įpėdinį, kuris pratęstų „KAD“ šeimos sagą. Juo 1978 metais tapo modernesnis ir gerokai europietiškesnis „Opel Senator“, kuris ompanijos flagmano etiketę nešiojo iki pat 1993 metų.
